Didžiojo mokslo ėmėme mokytis vasarą, kuomet suėjo 8 mėnesiai.
Pradžia buvo nelengva, teko bandyti keletą kartų, kol prisijaukinome daiktą vardu "puodukas".
Niekas nevertė ir neskubino pradėti šios draugystės, bet pradėjau pastebėti, kaip vaikas staiga sustoja, steni ir kartais pyksta, kad sunku atlikti "didelį reikalą". Tuomet išsitraukėme puoduką, kurį mažas naudojo mūsų vyresnysis brolis ir pasidėjome jį kasdieniam naudojimui.
Puodukas niekada nebuvo žaislu, laikomas kambaryje ar dar kur kitur. Šis daiktas turi savo vietą ir naudojamas tik pagal paskirtį.
Siekiant savo tikslo, pirmiausia mamai reikia kantrybės ir užsispyrimo, nes kitaip noras ir liks noru. Nors sako, jei gyveni pagal vaiką, neturi savo gyvenimo, aš mielai gyvenu pagal jį, kartu su juo mokausi, stengiuosi, palaikau ir padedu, nes kas kitas jam padės išmokti, jei ne mama.
Dabar mums 10 mėnesių, turime rutiną, į kurią įeina ir "pasisėdejimas ant puoduko". Atsikėlę iš miego pirmiausia keliaujame į tualetą. Vaikas puikiai supranta, ko čia atėjome, todėl veiksmas vyksta greitai ir sklandžiai. Kuomet prispaudžia "didelis reikaliukas", Nojukas sustoja arba atbėga prie manęs ir prašo kažko, o tas kažkas, tai noriu į tualetą. Žinoma, būna, kad pradeda išdykauti, slepiasi ir tyliai steni, bet mamos akys viską pamato.
Per porą mėnesių puoduką pavyko prisijaukinti, dabar reiktų visam laikui atsisakyti sauskelnių. Kasdien daug laiko praleidžiame be sauskelnių. Žinoma, visko būna, bet "šlapių kelnių efektas" labai nepatinka, tuoj pajunta, kad šlapia, tempia rūbus ir krato kojas. Todėl jis dažniau pats pradeda prašytis "ant puoduko": atėjęs prie manęs tempia rūbus ir keistai zyzia. Kartais mėgstu surizuoti ir pietų miegui paguldau be sauskelnių. Ir širdis džiaugiasi, kad išmiega sausai ir ramiai.
Būtų puiku, kad kol šilta, sauskelnės liktų tik nakčiai, o dienomis galėtume būti be jų, nes šlapiom kelnėm būti šaltuoju metų laiku turbūt nėra malonu niekam.
