Mažąją Gailutę užvaldė stebuklingi muzikos garsai

Gailužėlė su malonumu klausosi augintojų arijų. Ir būtų visai neaišku, ar jai patinka fone skambantis dainavimas, jei ne skambiosios aukštos natos. Ypač mamos sopranas. Neretai tokiais momentais Gailė net išsižioja (turbūt galvoja, kad tėvams labai skauda).

Sausio 28 diena, ketvirtadienis

Dar būdama Skirmužėlės pilvelyje, mažoji Gailutė klausėsi kaip tėtis ir mama dainuodavo jai daineles. Tėtis net specialiai parašė dukrai lopšinę, kurią mama pradėjo mokytis dainuoti dar kūdikiui negimus.

Vėliau, kai tėtis Gailužėlę kučiulindavo ant rankų, lopšinė darė stebuklus. Ką tik gimę vaikai nereaguoja į garsą, nebent į labai stiprius garsus. Tačiau, kai reikėdavo Gailę užmigdyti, tėtis, supdamas ją ant rankų, dainuodavo lopšinę, po kurios dukrelė stebuklingai užmigdavo. Ir taip nutikdavo kas vakarą: čia vaikas irzlus ir, rodos, jokie žodžiai jai nepadeda, o tėtis pradeda dainuoti lopšinę ir mažylė nutyla. Po kokių penkiolikos minučių (kartais, po valandos) Gailužė užmigdavo (garbės žodis).

Vėliau, kai Gailė buvo trijų mėnesių, močiutė Gražina atrado radijo stebuklą. Buvo vienas toks nutikimas: Skirmutė dar moksluose, tėtis grįžęs iš darbo pas senelius Gražiną ir Justiną bando užlaužti Gailę miegoti.

{pic:2}

Muzika užburia...

Gal todėl, kad diegliukai pradėjo kandžiotis, gal todėl, kad vaikui ėmė atsirasti kažkokios naujos emocijos, dukrelė pradėjo „koncertą“. Nepadėjo nei nešiojimas, nei tėčio lopšinė, nei kiti senelio Justino išbandyti triukai – niekas. Visi iš eilės tik tąsė kūdikį, nes naiviai tikėjosi, kad „jau pas mane ant rankų, mergaitė garantuotai nurims“ – tačiau, nenurimo.

O Gailė įsisiautėjo ne juokais. Iš jos tono buvo aišku, kad gailesčio nesulauks nė viena auklė, ir čia močiutė Gražina, benešiodama kriokiančią anūkę, įjungė mažą mažą radijo imtuvėlį (toks pilkas, telpantis delne, su ištraukiama blizgančia antenėle), pasigirdo Virgio Stakėno „Kelelis tolimas“ ir – o stebukle (!!!) – mažylė ne tik nutilo, tą vakarą daugiau giesmių išvis nebesulaukėme! Lietuvos radijas bei nuostabusis pageidavimų koncertas užvaldė jaunąją muzikos gurmanę (bravo, močiutei Gražinai).

Skirmužėlė, kažkurį iš penktadienių, kol tėtis dar buvo darbe, nusprendė susitvarkyti mokslų bei nuolatinių važinėjimų nuniokotus namus. Ir kaip kiekviena jauna mama, kuri kada nors sumąsto tokį procesą ir būtent tada vaikas nenori miegoti pietų miego, ėmėsi ieškoti įvairių gudrybių, kaip čia tą vaiką užimti, kad jis neužimtų jos.

{pic:1}

Mano supynės irgi groja.

Gailės išrankumui, rodės, nebus galo, nes po kelių ramybės minutėlių, mažoji nenuorama vėl įnirtingai reikalaudavo dėmesio jai. Taigi, kai baigėsi visas gausus žaislų arsenalas, kai abu vaikiški gultukai nebedarė mergaitei jokio poveikio, Skirmužė įsodino dukrą į kelioninę automobilinę kėdutę ir įjungė radiją.

Eteryje suskambo klasika. Tai buvo kažkas naujo Gailutei, tačiau, kad klasika gali taip užvaldyti, nesitikėjo net patys klasikai. Kambariai jau seniai blizgėjo, o dukra smigo tik tuomet, kai mama išjungė radijo imtuvą (teks tėveliams susimąstyti apie muzikos mokyklą).

Penkių mėnesių gimtadienio proga Gailutė nuo Skirmantės brolio, dėdės Povilo, ir tetos Astos gavo dovanų muzikinę dėžutę su besisukančiu „kiškučiu-angelu”. Iš jos sklindanti muzika ir šokanti figūrėlė mažąją tiesiog užburia, vaikas tarsi netenka žado. Šiuo ginklu tėvai nepiktnaudžiauja – leidžia pasidžiaugti kokį kartą per dieną . Taupo „ekstra” atvejams.

Ir tėtis, ir mama – abu labai mėgsta namie dainuoti ir dviese, ir po vieną. Gailužėlė su malonumu klausosi ar bent jau garsiai neprieštarauja augintojų arijoms. Ir būtų visai neaišku, ar jai patinka fone skambantis dainavimas, jei ne skambiosios aukštos natos. Ypatingai Skirmantės paliečiamos aukštosios natos, mat mamos balsas yra sopranas. Neretai tokiais momentais Gailė net išsižioja (turbūt galvoja, kad tėvams labai skauda ar panašiai).

Visgi, tėtis negali nepasididžiuoti savąja lopšine. Prieš kelias dienas šeimyna gerokai vėlavo išvažiuoti iš Vilniaus: tas šaltis, tos automobilių grūstys, o dar tas užsukimas į parduotuvę... Žodžiu, mergaitė neišlaikė ir supyko. Per visą Gailės gyvenimą Gailė tėvus automobilyje auklėjo tik antrą kartą – skaudėjo.

Gimdytojai išbandė viską, ką tik galima išbandyti stengiantis nuraminti vaiką važiuojančiame automobilyje, tačiau niekas nepadėjo. Verkiantis vaikas yra pats sunkiausias išbandymas greta esantiems tėvams.

O važiuojančiame automobilyje apsipilantis ašaromis vaikas turbūt bus aukščiausia tėvams skirta sadizmo forma – juk net ant rankų dukters paimti negalima. Taigi, taip viskas liūdnai būtų ir pasibaigę, tačiau tėtis užtraukė seną gerą lopšinę ir dukrelė kaip mat nurimo. Vienintelis trūkumas buvo tas, kad bijodamas, kad dukra nepradėtų vėl, tėtis turėjo dainuoti iki pat namų slenksčio…

Puikaus dienoraščio rašytojas tėtis Vitalijus