Mažųjų "ožiukai": kaip juos išvaryti?

Žmonės sugalvojo užsispyrusį ir nepalenkiamą, nekontroliuojamą mažų vaikų elgesį vadinti „ožiukais“, matyt, dėl šio gyvūno rūšies elgesio ypatumų. Su jais susidūrę, tėvai dažnai jaučiasi bejėgiai ir pikti, neretai iš to bejėgiškumo imasi desperatiškų veiksmų – gali rėkti, gąsdinti, ar net trinktelti vaikui. Tai, žinoma, jokių „ožiukų“ neišvaro, o tik išgąsdina vaiką ir tokiu būdu įpila dar daugiau žibalo į ugnį, vietoj to, kad ją gesintų. Apie tai plačiau pasakoja Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologė-psichoterapeutė Simona Pavliučenko.

Toks pavadinimas turi ir privalumų ir trūkumų. Varyti ožiukus iš gero vaiko žymiai geriau nei vadinti vaiką bjauriais žodžiais, reaguoti į jį kaip į velnio įsikūnijimą, kas labai trikdo vaiko sveikos savivertės formavimąsi. Trūkumas tas, kad tų ožiukų tiesiog nėra, o savo jausmus ir elgesį, deja, teks išmokti reguliuoti pačiam vaikui, aišku, su suaugusiųjų pagalba. Nes vaikai negimsta pažinodami pasaulį, jie augdami mokosi atpažinti ir įvardinti daiktus ir su jais elgtis, lygiai taip mokosi pažinti, įvardinti ir apsieiti su savo emocijomis.    

Taigi - kas tai, tie ožiukai?

Paprastai jais vadinamas elgesys, kai vaikas kažko nuosekliai reikalauja, ir dėl pačių įvairiausių priežasčių, dažniausiai jo pačio labui, to negauna, baisiai supyksta, ir ima verkti, rėkti, kristi ant grindų, spardytis, trenkti, daužyti galvą ir pan. 

Visų pirma norisi pabrėžti, kad mažas vaikas dar nemoka kontroliuoti savo emocijų, todėl jas išgyvena labai intensyviai, ir išreiškia dažniausiai garsiai.  Dėl tokio amžiaus raidos ypatumų – negebėjimo nuosekliai planuoti ir numatyti laike nei savęs nei kitų, jis pasaulį išgyvena čia ir dabar. Ir tiek džiaugsmas gali nukelti iki padebesų, tiek ir pyktis gali trenkti žemėn. Vidinis monologas, kuris paguodžia mus sunkiom akimirkom,  primena, kad „žinai, nors aš dabar ir baisiai ant tavęs siuntu, bet žinau, kad pasivaikščiojus  ar paklausius muzikos pyktis atlėgs ir mes galėsim viską ramiai aptart, juk visada taip būna“ atsiranda tik su patirtimi ir su mokykliniu amžiumi. Iki šiol spotaniškus žmones, gebančius visa širdimi išgyventi esamą akimirką vadina vaikiškais, ar pernelyg susikausčiusius skatina pažadinti savyje „vidinį vaiką“. 

Pagrindinė 1-3 metų vaiko užduotis mokytis savarankiškumo, patirti savo autentiškumą, paprastai kalbant – kas aš, ką aš galiu, kas man sekasi, ir, susidūrus su nesėkmėmis ir savo galimybių ribomis, ar pasaulio taisyklėmis, užvaldytam įniršo ir nusivylimo išmokti nusiraminti, ir su tuo susitaikyti.

Taip pat emocijų raiškos stiprumas priklauso ir nuo įgimto temperamento. Jau kūdikystėje mažyliai skiriasi tuo, kaip greitai išsireikalajuja maisto, kaip lengvai nurimsta ir pan. Žmogaus charakteris ir asmenybė formuojasi, o temperamentas – nesikeičia. Taigi nieko keisto, kad vienas bus ramesnis, lankstesnis, paklusunesnis, kitas – labai greit įsiaudrinantis, sunkiai ir ilgai raminsis. 

Taigi, vadinamieji ožiukai – tai normalus tokio amžiaus vaiko emocijų raiškos būdas, kai jis dar neturi pakankamai vidinių resursų nurimti ar susitaikyti su nusivylimais. 

Ką daryti?

Visų pirma – bandyti suprasti, kas atsitiko, ko vaikas siekia, ką jis išgyvena. Ar jis yra pervargęs, perpildytas įspūdžių ir jį reikia išnešti iš pagundų kupinos parduotuvės ir leisti nusiraminti. O gal mažylis iš visų jėgų stengiasi daržely elgtis tinkamai, taikytis prie vaikų ir auklėtojų, ir namie visi susikaupę irzuliai prasiveržia visa jėga del „dar vieno filmuko“ ar ne tokios kaip įprasta lėkštės. Tokiu atveju reiktų parodyti savo supratimą ir užuojautą vaikui, leisti nurimti, kur jis yra įpratęs – ar savo kambary, ar kitoj saugioj vietoj, ir vėl sugrįžti prie vakarienės ar kitų įpratų dienos ritualų. Vaikui labai svarbu saugumas – tai vienas bazinių poreikių. Saugumą garantuoja įprasti daiktai, įprasti indai, žaislai, įprasta veiksmų seka ir pan. Todėl padidėjus nerimui ar išgyvenant stresą, kai viduje padaugėja chaoso, gali sustiprėti noras kontroliuoti aplinką, tokiu būdu siekiant elementaraus saugumo. 

Metinukui ypač svarbu režimas, daiktų ir žmonių pastovumas. Dvimečiui ypač svarbu patirti, kad daug ką gali padaryti pats, jis mokosi tiek naujų žodžių ir įgūdžių, tiek ir pasitikėjimo savimi bei savo kūno kontrolės. Šitame amžiuje ypač svarbu suteikti galimybę pačiam spręsti, kada eiti ant puoduko, suteikti galimybę pasirinkti – pvz., kurias iš dviejų kelnių ryte rengsis, kurią lentyną tvarkys, ar su kokiu produktu padės gaminant vakarienę.  Vaikui labai svarbu suteikti atsakomybes ir leisti patirti savo galias, būti įvertinam, pastebėtam, išgirstam. Nes kartais vaikai savo verksmu ir provokuojančiu elgesiu siekia būti labiau matomi, išgirsti. Mažyčių kasdienių pasirinkimų nereikia painioti su esminiais, vaiko saugumu ir sveikata susijusiais pasirinkimais – čia turi galioti aiškios ir nekintamos ribos, kurias nubrėžia ir kurių laikymąsi užtikrina tėvai.  

Ribų tikrinimas – dar viena svarbi šio amžiaus užduotis, kuri reikalauja didelės tėvų kantrybės ir nuoseklumo. Todėl aiškių namų taisyklių laikymasis kiekvieną dieną užtikrins vaikui tą patį saugumo jausmą ir jam bus mažiau pagundų pastoviai tikrinti  - o gal šiandien bus galima žiūrėti dar vienu filmuku daugiau, ar gauti saldainių prieš vakarienę, ir, aišku, siusti jų negavus.  

Kiek reikės laiko nusiraminimui – ar pusvalandžio ar penkių minučių – priklauso nuo vaiko, nuo jo savikontrolės gebėjimų, nuo jo būsenos, kiek jis yra pavargęs, alkanas, perkrautas įspūdžių, kiek stiprus jo pyktis, ir nuo aplinkos, -  

kiek ji yra saugi, rami, pažįstama, palanki nusiraminimui, kiek šalia esantys suaugę yra pajėgūs išlaikyti ramybę balse ir savo viduje ir nepratrūkti dar labiau išgąsdinant vaiką. Paprastai tokiais atvejais viešoje vietoje linkę pamokyti mamą ar pagrasinti vaikui gero linkintys praeiviai tik dar labiau suerzina ar verčia susigėsti mažylį bandantį raminti žmogų.

Tokiu atveju svarbu prisiminti, kad tiek su Jūsų vaiku, tiek su Jumis viskas gerai, nuo to, kad Jūsų dvimetis ar trimetis mažylis dar nemoka taip greitai nurimti ir kartais tikrai sugeba išvesti iš kantrybės Jūs blogesne mama nuo to tikrai netampate.