Mažyli, tu man esi Dievo dovana

29. Aug 2010, 08:00

Įslenku tyliai į kambarį. Tylu ir ramu. Tik Girdžiu mažyčio žmogiuko kvėpavimą. Tu miegi... Mažyli, tu miegi.

Pasilenkiu prie lovytės ir, atrodo, kad lūpos pačios tave ima ir pabučiuoja, o rankos glosto tavo galvą.

Žiūriu į tave, negaliu atitraukti akių. Mažyli, tu man esi Dievo dovana. Man daugiau nieko nereikia – tik tavęs.

Žiūrėdama į tave, prisimenu, kad gegužės 2 dienos vakarą, įdomi nuojauta mane kankino. Supratau, kad manęs laukia kažkas ypatingo. Ir nuojauta manęs neapgavo.

Pajutau, kad greitai sutiksiu tave, Mažyli. Kitos dienos rytą, jau glaudžiau tave prie savo širdies. Ar tu girdėjai, kaip smarkiai ji tada plakė? Ar tu matei mano ašarų pilnas akis? Verkiau iš laimės, nes tu su manimi.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip tu atrodysi ir dabar, stebėdama tave, galiu pasakyti, kad vaizduotės vaisius nė iš tolo neprilygsta tau. Tu tūkstančius kartų esi gražesnis. Suprantu, ką mama man norėjo pasakyti, kad kiekviena mama turi po gražiausią vaiką pasaulyje.

Atsimenu dar prieš metus, panašiu laiku sužinojau apie tave ir jau tada tave mylėjau. Niekada nemaniau, kad meilė vaikui tokia stipri, kad įmanoma ką nors taip stipriai mylėti. Tu man parodei, kad tokia meilė egzistuoja.

Mažos akutės atsimerkia... Mėlynos akutės žvelgia į mane. Tu šypsaisi man... Myliu tave, Mažyli, myliu, Pijuk!