Turbūt ne vienas vaikas turi savo mėgiamą žaislą ar daiktą, su kuriuo visur žaidžia, miega, keliauja... Kitų žaislų jam beveik ir nereikia. Ar tai gerai, o gal tai kažkokia priklausomybė?
Konsultuoja psichologė Vika Aniulienė:
Pirmiausiai tai visiškai nėra bėda, o galbūt net atvirkščiai. Visi mes esam prisirišę prie kažkokio daikto, veiksmo ar ritualo tam, kad jaustumėmės saugiai ar nusiramintume.
Vienos susinervinusios puola tvarkytis, kitos puola prie šaldytuvo. Yra ir kitų priklausomybių: alkoholis ir tabakas. Kartais mes nurimstame, kai kažkas prieš miegą paglosto galvą, padainuoja lopšinę ar paseka pasaką.
O kartais užtenka apsikabinti zuikį, meškiuką ar marliuką. Jis ištikimas, jis visada šalia, jis tikrai mano. Norint išgirst pasaką ar lopšinę, reikia kito žmogaus, o marliukas ar žaisliukas jau savaime yra visada šalia be jokių pastangų.
Jei vaikui sekasi nurimti ir jis turi daiktą, prie kurio yra prisirišęs – labai gerai. Ateis laikas ir po truputį žaisliukas taps nereikalingas, tačiau kada taip atsitiks – nuspręs tik vaikas.
Sėkmės.
