Mūsų šeimoje meilė laiku nematuojama (bent jau tiesiogine prasme), nes buvimas kartu, pokalbiai, bendri užsiėmimai yra savaime suprantami dalykai. Visgi MK projektas „Meilės kalbos“ padėjo atkreipti dėmesį, jog laikas gali būti viena iš meilės kalbų. Ar mums būdinga ši meilės kalba? O taip!
Būti kartu, tai...
- ne tik kartu su vaikais keltis, pusryčiauti, pietauti, bet ir gamintis tuos pusryčius, pietus, vakarienę pasitariant, ko labiausiai dabar norėtųsi, įtraukiant ir keturmetį į maisto ruošos veiklą (maišyti tešlą, marinuoti mėsytę, prieskoniais gardinti sriubytę ir pan.);
- ne tik eiti pasivaikščioti grynan oran, bet ir vienas kitą stebėti, kalbėtis apie gamtoje matomus dalykus, neišnykti vienas iš kito akiračio (jei vaikui norisi į smėlio dėžę, aš galiu įsitaisyti netoliese ir padėti statyti pilis arba virti košę makaliošę);
- tai galvoti vieniems apie kitus (čia jau kalbu apie vyrą, kuris nors ir dirba nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro, bet kasdien suranda laiko paskambinti ir pasiteirauti, kaip išmiegojome, kaip jaučiamės, kokių turime pageidavimų prieš jam sugrįžtant);
- tai tiesiog būti vieniems šalia kitų net nieko neveikiant ir jausti, kaip tai yra gera.
Pokalbiai – taip pat neatsiejama šeimos kasdienybės dalis. Patys nuoširdžiausi pokalbiai yra su vaikais.
Ir kas sakė, kad kelių mėnesių kūdikis nekalba? Ir dar kaip kalba! Mažiausiasis kalba plačiai išplėstomis akimis, įdėmiai visus judesius sekančiu žvilgsniu, plačia šypsena, pagugavimais. Su savo mažuoju sūneliu aš nesuskaičiuojamas valandas prasikalbu minėtais būdais ir džiaugiuosi, kad nors ir mažiau, bet ir vyras randa tą nepaprastą pasikalbėjimų džiaugsmą. O kur dar brolio su brolio pokalbiai! Aidučiui pakanka vien išgirsti Deimanto balsą, ir galima sakyti iškart prasideda pokalbis: šypsenom, pakrykštavimu ir pasimylavimais.
Su keturmečiu Deimantuku kalboms niekad netrūksta laiko. Kodėlčiukas per dieną užduoda daugybę klausimų, sugalvoja įvairiausių istorijų, pasipasakoja sapnus, neretai savo vaikiška patirtimi pasidalina (O močiutė daro taip… O mokytoja sakė, kad… Ar žinai, kad…). Įstrigo ir savimeilę paglostė beveik prieš mėnesį sesers pasakytas pastebėjimas: “ O jūs su Deimantuku pasikalbat kaip suaugę”.
Bendriems užsiėmimams laiko irgi turime į valias. Nemeluosiu, vyrui to laiko trūksta, o štai aš su vaikais kuo tik neužsiimame. Kartu ir darbus nudirbam (štai ir pastarąsias kelias dienas Deimantukas ir grybus skirti padėjo, ir malkas į malkinę noriai nešė), ir pramogaujam (praėjusį savaitgalį visi keturi net mano brolio vestuvėse sudalyvavom- nepabūgom šventinio šurmulio, o įspūdžių tikrai daug). Namuose su keturmečiu sūneliu daineles dainuojam, kuriam pasakojimus, skaitome ir spalviname knygeles, dėliojame lego ir puzlės dėliones, piešiam, karpom. Visas laikas mūsų, tad ką norim, tą su juo darom ; )
Laikas yra mūsų sąjungininkas kuriant šeimos meilės kalbą.
Gražiai parašyta! 🌷