Meilės kalbos: mūsų laikas

Laiką leisti kartu mes mėgstame. Esame iš tų šeimų, kurios vakare  žaidžia stalo žaidimus ar važiuoja pasivažinėti su dviračiais. Stalo žaidimai beje,  parsivežti mano iš tėvų namų, tais pačiais žaisdavome ir mes su broliu su savo tėvais. Tad matyt tas perduodama iš kartos į kartą.  O taip smagu žaisti jau su kiek patrintais ar kur reikia pažymėtais žaidimais, nostalgija kokia... :) Bet dabar ne apie tai :)

To laiko, kažkaip atrodo vis mažėja ir mažėja. Tad nors vakarais mes jį stengiamės ne praleisti žiūrint TV ar maigant išmaniuosius/planšetes, o bendraujant kartu visiems. Susėdę ant grindų (nes dabar taip patogiausia, kai turime mažąją Urtę, kuri vis trinasi ant grindų) aptariame 6-mečio Roko dienos įspūdžius ar vyro nuotykius darbe. Vėliau patraukiame visi pavakarieniauti be televizoriaus. Šią taisyklę įsivedėme gana neseniai, tad mano vyresnėliui Rokui netgi iš pradžių buvo sudėtinga sėdėti namie, valgyti ir nežiūrėti televizoriaus, bet panašu, kad jau išmokome ir laikas tas labai mielas ir smagus.

Kita mūsų tradicija - savaitgalio pusryčiai. Taip, būtent pusryčiai. Net ir 10 mėnesių Urtė sėdi kartu su "bliūdeliu" košės prie to pačio stalo, aš aišku viena ranka maitinu ją, kita save :) Ir tuo metu aptariame savaitgalio planus, kiekvieno norus ir t.t. Bendrų pietų deja, dažniausiai neturime, aš užvalgau, kai pamigdau Urtę, Rokas, kai parbėga iš kiemo, vyras  - kai užbaigia kokius nors darbus... Bet pusryčiai bendri, karšti, skanūs ir tokie su pokalbiais, kol net kava atvėsta.

Dar po darbų mėgstame pasivažinėti dviračiais. Mažoji tuo metu būna palikta vakarinio miegelio, bet ji kol kas dviračiu dar nevažiuoja, o vat to laiko trysae matyt labai reikia mano vyresnėliui, nes jis būna labai patenkintas tuo pasivažinėjimu dviračiais. Nes jis parodo, kas jam įdomu, mes ką nors papasakojame ir taip greitai prabėga pusvalandukas laiko trims.

Pastebėjau, jog pokalbiams tik su vyru laiko lieka, kai vaikai sumiega, tuomet pašnibždomis, kad nieko neprikeltumėme pasidaliname tik mums dviems skirtais įspūdžiais, planais ir pan. Man labai patinka tos kelios minutės tamsoje ;)

O kai jau galime sau leisti, visa šeimyna patraukiame į kelionę po Lietuvą. Kelionė automobilyje turi savo pliusų, ir savo minusų. kad ir kaip būtų, tai visgi laikas šeimai, kai kartais kryptį kur važiuoti nusprendžiame spontaniškai, kai važiuojant išsiaiškinam netgi negirdėtų dalykų apie vienas kitą. Tokių kelionių laukiame visa šeima, nes ir šiaip mėgstame keliones, bet šios būna tik mūsų, be draugų, be senelių, be dėdžių ir tetų. Tik mūsų laikas...

Ir kartais pasižiūrėiu, jog neturiu ko aptarti su kai kuriais draugais, kai kalba pasisuka apie serialus, laidas, filmus, nes jiems paskutiniu metu laiko nelieka, bet žinokite, kažkaip nejaučiu jokio gailesčio ar apgailestavimo.  Kartais daug smagiau sukristi visiems į vieną didelę lovą ir padūkti, paspausti "sūrį", pasikutenti iki ašarų...

Laikas - tai mūsų meilės kalba.