Štai stovi jis, žmogus iš praeities, su kuriuo susidūrei kaktomuša prekybos centre. Žmogus, kurio nematei… penkerius, dešimt metų..? Žmogus, apie kurį nieko negirdėjai, atrodo, tūkstančius dienų ir naktų, stovi priešais.
Ne, jūsų nesiejo meilė, ne. Greičiau draugystė, simpatija, apibarstyta obuolių pyrago trupiniais vidurnaktį ir gaubė laužo šviesos karštomis vasaros naktimis. Susitinki ir sustingsti.
Mintyse imi svarstyti, kodėl būtent šiandien, kodėl tada, kai štai stovi sau po tiekos metų išsitaršiusiais plaukais ir neapgalvotai apsirengusi. Prekybos centre, po velnių! Stebi jo veidą, bruožus, pasikeitęs, pagalvoji. Pasenęs.
Susimetusios raukšlelės – ne vien nuo smagių dienų. Akys – žydros ir vis dar melancholiškos. Po akimis atsiradę maišeliai. Nuo bemiegių naktų, sunkaus darbo, prasto gyvenimo būdo ar vakarykščio vakarėlio. Ir balsas… Kito žmogaus.
…kažin, kaip jis mato tave? Ranka nejučia užkiša neklusnią plaukų sruogą už ausies, o veidą nušviečia nejauki šypsena. Stovit vienas prieš kitą ir tylit. Kaip sekas? - klausi. Gerai, atsako. Šypsena. Šypsena. Kas naujo?
Na, sunku papasakoti greit…Pritardama linkčioji. Akys neramiai bėgioja. Rankos tvirčiau įsikimba krepšelį. Dar kelios šypsenos. Tai aš jau eisiu, manęs laukia. Iki. Iki. Šypsena – šypsena.
Nei gal telefono numeriais apsikeiskim, nei gal susimatysim? Paleidžiat vienas kitą. Iki kito karto, galbūt dar po dešimties metų. Galbūt kitame prekybos centre, galbūt kitoje pasaulio šalyje ar mieste. Galbūt niekada.
Kas žino. Praeitį, matyt, geriausia paleisti. Bet viduje taip… kažkas. Ne nostalgija, ne melancholija, ne. Kažkas.
prisiminimai niekur nedingsta,tik mes juos primirstam arba visai pamirstam,senus uzgozia naujesni,gyvenimo ritmas irgi neleidzia sustos ir parisimint siluma is praeities...mes skubam ziurin pirmyn todel seni ivykiai nugrimzda gilyn gilyn...bet jei ne patys juos istraukiam prie kavos puodelio tai gyvenimas iskrecia poksta,kuris sumaiso ir jausmus,sukelia prisiminimus. 😀 rodos dabar jei JI ir vel susitikciau pasakociau pasakociau ir pasakociau...visus tuos metus ispasakociau,bet ar JAM jau bus idomu?ar rupes kaip kadaise? ar jis mane supras?dziaugsis kartu su manimi? geriau tada tyla ir ta paslaptinga,magiska sypsena,nors akimirkai...ir zydros juros akys....
Praejo daug laiko....,o laikas,atstumas zmones atitolina viena nuo kito.....gal kaip tik ir nereikejo nei telefono numeriu,nei kazkokio atvirumo...vaikyste -paauglyste yra viena,o suaugusiu gyvenimas yra kita......Gerai,kad liko butent grazus prisiminimai,o buna ir atvirksciai...tada to zmogaus ne pamatyt daugiau nenori....
Pernelyg uždaras ir kompleksuotas tas žmogus,kad galima būtų taip atvirai pasišnekėt,o geri prisiminimai niekur nedingsta
gyvenimas mums primine vienas apie kita,todel ir susikirto musu keliai,nors ir trumpam. bet atsiminem visa tai ka turejome grazaus ir silto...o juk abu tikrai buvome tuos laikus pamirse,nebegalvoje o gi graziu dalyku niekada negalima pamirsti....
zinokit labai pazistamas jausmas..
o ar paleistumete taip laisvai? nei numerio,nei andreso...atsisveikinimas su sypsena ir vel pamirsimas visa to kas buvo grazu..
gražus pasakojimas ... kelia prisiminimus😀... Manau,sutikus norėčiau daug ką pasakyt,bet apsiribočiau labas,kaip sekas😀..ir sypsena😀
perskaičiau ir širdį užplūdo prisiminimai 😀 ačiū už gražų pasakojimą
keista,kai anksciau vaikysteje,paauglysteja JAM galejau issipasakot viska...sededavom per naktis visalaik kalbedamiesi..JIS ir tik JIS zinojo visas mano bedas,norus,svajones,paslaptis, tik JUO pasitikejau ir tikejau...po tiek metu meturejau ka JAM pasakyt apart labas... tapom vines kitam SVETIMI
labai graziai parasyta 🌷
Nebuvo lemta....... 😀