Mūsų kūrinėlis...mūsų šedevriukas

Netrukus išgirdau to mažo žmogeliuko verksmą, o po kelių sekundžių visu savo jaukumu ir šiluma jis jaukiai įsitaisė ant nuogos mano krūtinės.

Taip, gyvenimui kartu su vyru padovanojome dar vieną savo laimės kelio ieškosiantį žmogeliuką. Stebuklą. Savo vaikelį. Tą pat akimirką supratau savo ir vyro tapatybes – MAMA ir TĖTIS.

Nuo šiol ir visada... kokią valandą liejosi gražiausi epitetai: mažutis, gražuolis, jaukutis, koks nepaprastas, koki pirštukai, myliu šitą nosytę, koks jis mažutis, kaip aš jo laukiau, koks jis nuostabus, toks visas MŪSŲ MŪSŲ...

{smallpic:1}

Meilė iš pirmo žvilgsnio? Ne, nereikėjo nė žvilgsnio. Mylėjome jį dar tada, kai buvo mažiausios kruopytės pavidalo.

Mūsų kūrinėlis. Mūsų šedevriukas. Dar niekada nesu šypsojusi tiek ilgai. Nuolat ir taip be galo nuoširdžiai. Dar niekada nemačiau tokio laimingo vyro, tokio tėtiško, tokio atsidavusio, tokio visada esančio šalia ir bandančio persiplėšti atiduodamas meilę ne tik man, bet ir savo sūnui.

Mėgavomės vaikučio miegu, stebėjom jį ir nepaliaudami grožėjomės juo balsu. Ir tada, tada jis pirmą kartą plačiau atmerkė savo akeles. Dvi mažytes tamsias akeles. Dviejų angliukų žvilgsnis įsmigo tiesiai į mano akis.

Ak, mano ateiviukas. Ašarų nebestabdžiau. Pasididžiavimo ir laimės ašaros. Nepamiršau, ką reiškia gimdymas, bet nebebijojau į jį pažiūrėti jau po visko. Apėmė laimė, kad visa tai išgyvenau, kad neprireikė Cezario, kad nereikėjo išnešti mažiuko nuo mūsų specialiai priežiūrai, kad galėjome kiekvieną akimirką būti šalia savo vaikelio.

Mažyli, mano sūneli, jei tu būsi laimingas, laiminga būsiu ir aš. Nuo dabar to siekti yra didžiausias mūsų tikslas.