Mūsų paprastos, bet linksmos Velykos!

03. Apr 2013, 08:08

Velykos – viena iš laukiamiausių ir didžiausių pavasario švenčių pasaulyje. Ne išimtis ir mes. Juk Velykos – atgimimo šventė, kai gamta atgimsta ir pradeda tiestis iš po sušalusių žiemos gniaužtų, oras ima pakvipti grynumu ir šviežumu.

Velykų pranašas – Verbų sekmadienis. Anuomet, kai dar buvau maža, su tėvais eidavome ieškoti kadagio šakelių, kurias dekoruodavom su įvairiais kaspinėliais, gėlėmis bei beržo šakelėmis. Paruoštas - nešdavomės į mišias, kur jas pašventindavo. Verbas saugodavome iki kitų metų Verbų sekmadienio. Mat yra tradicija, jei jos saugiai saugomos, visus metus neš artimiesiems, namams laimę, santarvę ir ramybę.

Šiuo metu mano naujoje šeimoje nebeliko tradicijos daryti verbas. Nes jų tiek daug gražių pradavinėjamų, kad tik turėk pinigų nusipirkti pačiai gražiausiai ar tau širdžiai mielai.

Šiųmetinė mūsų verba.

Pasibaigus Verbų sekmadieniui, pradėdavom ruoštis artėjančioms Velykoms. Viena iš pagrindinių tradicijų – namų švarinimas. Ši tradicija man liko įskiepyta labai giliai... Ir štai Velykų išvakarės! Tadai didžiausias sujudimas būdavo virtuvėje. Negana to, kad mama skubėdama gamindavo tradicinius patiekalus, bet ir mes, vaikučiai, trypčiodavom iš laimės.

Juk greitai galėsime save išreikšti kiaušinių dažyme. Mažiausieji išvirtus kiaušinius spalvindavom flomasteriais, spalvotais pieštukais, o vyresni tradiciniu būdu – sukdavo žalius kiaušinius į svogūnų laiškus, priedu pridėdavo įvairių lapelių, šakelių. Tokį ,,išpuoštą“ kiaušinį apvyniodavo siūlais ir virdavo.

O koks smalsumas, nekantrumas trykšdavo iš mūsų, vaikų. Gi smagiausia dalis – kiaušinių išvyniojimas ir stebėjimas, kokiu margu raštu nusidažė! O kiek liūdesio, jei koks "gražuolis“ suskilęs išvirdavo...

Šiemet kiaušinių dažymas flomasteriais atiteko mūsų pirmagimei Augustei. Kiek daug džiaugsmo spinduliavo mažos akytės, laikydamos smulkiuose delniukuose išmargintą kiaušinį... Pagrandukei Gabijai atiteko laimė tik palaikyti bei sudaužyti. Užteko vaikui ir tiek, kad nudžiugintų mus linksmu juoku.

Aš svogūno laiškais kiaušinių nedažiau. Norėjosi išbandyti naują būdą, kurio vyresnio amžiaus žmonės nematę. Tai šiemet stebinau kiaušiniais, dažytais šilkiniais kaklaraiščiais. Labai lengvas ir paprastas būdas, kurio dėka sulaukiau daug gražių žodžių.

Anuomet margučius dėdavome į pintą pintinę, šiemet kiek netradiciškai – į megzto zuikio kišenėles.

O štai Velykų rytas! Riedėdavom iš lovyčių ir skubėdavom puoštis. Juk reikėdavo eiti į Velykines pamaldas, kuriose susirinkdavo visi pažįstamieji. Po viso to prasidėdavo margučių mūšis. Daužydavom ir ieškodavom stipriausio margučio šeimininko.

Tėvai sakydavo, kuris bus stipriausias - tam ateinantys metai bus labai laimingi. Nepamiršdavom kiaušinių ridenimo lovelio, kurį tėvelis Velykų išvakarėse sukaldavo medinį. Pirmiausia žaisdavom, kurio margutis toliau nuriedės, po to, kuris daugiausiai išmuš kitus margučius... Oi, kaip smagu būdavo!

Šių tradicijų nepamirštu ir dabar. Tik didžiausią džiaugsmą kiaušinius daužyti patiriu ne aš, bet mano vaikai... O man smagu vien matyti besišypsančias dukrytes.

Beje, medinį lovelį pakeičiau į kartoninį, apklijuotą spalvotu popieriumi, bei gėlėmis. Net ir toks iš šalies žiūrint, netvirtas lovelis atlaikė mažųjų vaikučių – margučių ridenimo varžybas. Gaila, kad šiemet daug prisnigo sniego, nes svetainėje maža vietos ridenti margučius. Antraip, vaikai būtų keliavę į lauką juos ridenti.

Žinoma, seniau nepamiršdavome tolėliau gyvenančių artimųjų, kuriuos vykdavome aplankyti su gražiausiais margučiais. Šiemet vėl gi kiek kitaip. Mes niekur nevažiavome, o drąsiausi svečiai keliavo pas mus, mat mergytės kiek apsirgo. Kaip sakoma - ,,Ne kiekyje, o kokybėje esmė“. Tad laiką praleidome labai smagiai.

Kiek be pagalvočiau apie Velykas, tai jos atspindi man gerą nuotaiką, vidinę šilumą ir ramybę. Tadais stengėsi tėvai kuo stipriau įskiepyti tradicijas, sužadinti aukščiau išvardintus jausmus, o dabar bandom tai perteikti savo mergytėms. Nors tradicijas kažkiek pakeitėm, bet ne jose esmė. Svarbiausia – būvimas kartu, gera nuotaika ir kuo daugiau ,,stiprių“ margučių, kurie neša laimę.

Beje, nepamirštam kiekvienais metais Velykų proga įamžinti vaikus. Šios Velykos ypatingos, nes jau esame tėvai, auginantys dvi mažas zuikeles.