Mūsų ypatingasis ruduo

Būtent pernai, pačioje rudens pabaigoje gimė mūsų Diana. Taigi pernai jai dar neteko matyti ir mėgautis rudenėlio grožiu. Šiemet nusprendėme susipažinti su dėde rudenėliu iš arčiau.

Daugeliui ruduo asocijuojasi su nostalgija, depresija, tamsa. Man priešingai - ruduo yra labai spalvingas ir malonus širdžiai.

Ir nesvarbu, kad už lango nebėra tiek daug šurmulio kaip vasarą, bet būtent ta harmonija, ramybė labiausiai ir keri. Kas rytą pažvelgiu pro langą į kieme augančius medžius. Kokie jie gražūs.

Saulei šviečiant medžių lapai dega ryškiu raudoniu. Taip norisi išeiti ir paliesti, pasinerti į tą spalvotų lapų jūrą.

Braidau po lapų jūrą,

Kaip gera, kaip smagu.

Be galo man patinka

Būt su rudenėliu.

Po kojom kažkas čeža,

Baisu šiek tiek dar man.

Žingsnelį mažą žengsiu,

Aš rudenio takan..

Mamyte, eikš pažaiskim,

Padūkime kartu.

Dar šiandien pasidžiaukim,

Dėde rudenėliu.

Juk greitai šitas dėdė,

Žiemužę čia įleis,

Ir taip nebestovėsim,

Po medžiais geltonais.

Bet dar kol kas man linksma,

Spalvota ir gražu.

Kol saulė dar vis šypsos,

Nereikia kailinių.

Nors lauke biški šalta,

Ir liulis bėga man,

Laiminga sau dairausi,

Važiuojame parkan..

Štai ir draugelis mano,

Padės rinkt man lapus.

Gražus man šis berniukas.

Gal kavalierius bus :)

Bet jis ir vėl pabėgo,

Likau kadre viena.

Gerai, kad bent mamytė,

Bus visąlaik šalia.