Ar yra tekę atsidurti tokioje situacijoje: vieną rytą mylimas vaiko gyvūnėlis nebegyvas?
Naudingi patarimai:
*Dovanodami vaikui naminį gyvūnėlį, pagalvokite, kad kada nors ateis diena, kai žiurkėnas ar papūgėlė nugaiš. Verta iš anksto apmąstyti, kaip elgsitės tada.
* Dauguma vaikų iki šešerių metų nesuvokia mirties esmės. Jie žino, kad miręs yra kitoks, bet koks tiksliai – neaišku.
* Maži vaikai nesupranta, kad mirtis - negrąžinama ir neišvengiama. Ikimokyklinukai laukia, kada jų gyvūnėlis atsibus.
* Dauguma vaikų gali galvoti, kad padarė kažką bloga, ir dėl to gyvūnėlis mirė. Vaikai sako, kad jie buvo supykę ant gyvūnėlio dėl ko nors (pvz., išlieto vandens, nuverstos gėlės ar suplėšyto popieriaus lapo) ir todėl jis mirė. Paaiškinkite, kad jis niekuo dėtas, ir kad jei taip jau atsitiko, taip ir turėjo būti.
* Didžiausia dilema po gyvūnėlio netekties – stengtis kuo greičiau įsigyti kitą ar palaukti, rinktis tos pačios rūšies ar kitos?
* Pasikalbėkite apie tai su vaiku, išsiaiškinkite, ką jis apie tai galvoja. Jūsų staigmena (jei namo parnešate kitą gyvūnėlį) gali visai nepasiteisinti. Vaikas gali priešiškai reaguoti į naują įnamį.
Ar yra tekę patirti kažką panašaus? Kaip elgėtės?
ir mes netekome gyvuneliu.pernai per karscius ,mire musu deguciai..buvo daug asaru,skausmo vaikuciui.padarem grazu kapeli,dar ir siemet ji aplankom.
buvau dar pradinuke kai man stovint ant laiptu pamaciau kaip po masinos ratais krenta mano numyletinis katinelis...visa vakara verkiau...ir iki 15m katinu nemegau,poto parsinesiau toki pati kaip tas numires,jis dar ir dabar pas mama gyvena 😀
Mes auginame degu, sunui padovanojome 9m.gimtadienio proga. buvo uzejusi mada,kai visi pirko suniukus ir katytes, net nesusimastydami, kad vaikui tai bus keliu dienu pramoga. as sunui tokio noro neigyvendinau, sakydama, paglobok degu, ju nereikia vedzioti, tik maisto ideti ir vandens, ir sav. karta isvalyti narvely. veliau isaiskejo, kad turim porele,tad netrukus susilaukeme ir mazyliu, is kuriu vienas buvo ligotas ir numire po keliu dienu. apraudojom, palaidojom dezuteje ☹ pries metus, palikes nescia zmona, pasimire degu seimos galva. apraudojom, palaidojom dezutej ☹ dabar likusios yra dukra ir mama, kuriai jau 3m., tad nezinia kada pasimirs. dukryte irgi mielai juos glosto, glaudzia, nes esame pripratine imti i rankas, tupi ant peties.
vaikystėje teko laidoti du šuniukus, abu garbingai užkasti pas senelį po obelim.Buvo ašarų pakalnė, net kapelį buvau padarius, gėlių pasodinus po to užsimiršo ir viskas. dabar turime papūgą, jau akyčiau garbingo amžiaus, jai mirus taip pat gražiai kur nors užkasime.
Teko susidurti ir pačiai, turėjau mylimą šuniuką, pinčerių veislės kalytę, slėpynių žasidavome, protinga buvo, deja netekau . . . vėliau sapnuodavau, maniau, kad sugrįš . . . skaudu vaikams toki dalykai. Ir mano vyras šuniuką turėjo mažas, tai ilgai augo, vėliau ir nugaišo. Reikia mokyti su tuo susitaikyti vaikus. Namie deja, nelaikom jokio gyveuliuko, neleidžia ir nenori . . . savuos namuos būtnai ką nors laikysime 😀
ne tik vaikams, bet ir suaugusiems labai skaudu, kai gyvunelis nugaista. kai mes sbuvom vaikai, nugaiso musu papugele. o tokia protinga ji buvo - sedziu wc ir saukiu ja, tai skraido po koridoriu, iesko, o vos tik isejus, iskart ant peties nutupia. kai isigijom kita papugele, tai vis lygindavom su senaja (o taaaip, toji buvo jau senute... 8 metu. ir susirgo meningitu). naujoji atrode nieko nesugebanti, baiksti, apsipesiojusi... bet po kurio laiko (aisku, daug bendraujant) ji isdrasejo, pasidave dresurai ir tapo geriause musu seimos drauge
buna visko, vaikas protingas zmogutis, todel kalbant galima viska issiaiskinti😀
Esu maciusi,kaip raudojo mano sesers dukrele,kai numire jos neseniai isigyta ziurkyte-ja perkando ju paciu kate. Kaip ta mergaite verke..... Nusiramino tada,kai mes suradome grazia dezute,paklojome ten pataleli ir paguldeme jos ziurkyte.Palaidojo ja prie namo...