Mamyčiukas - dažniausiai toks "titulas" atitenka vaikui, kuris visais įmanomais būdais siekia mamos, tėčio ar kitų aplinkinių dėmesio.
Tačiau, pasak specialistų, tai visiškai natūralu, nes mūsų dėmesys vaikui reikalingas taip pat, kaip oras ar maistas. Be jo jis tiesiog neišgyventų.
Dažnai mes mėgstame pasiskųsti tuo, jog leisdami laiką su savo mažaisiais, neturime nė minutėlės jokiems kitiems buities darbams, o jau nekalbant apie laisvą minutėlę sau. Visą savo dėmesį turime sutelkti į mažylį.
Pasak psichologės Rūtos Bačiulytės, kaip vaikui reikia maisto, taip jam reikia ir dėmesio.
"Kalbame apie dėmesį kaip apie tam tikrą pripažinimo ženklą. Atlikta daugybė tyrimų, iš kurių paaiškėja, jog blogiausia tuomet, kai mes ignoruojame, nepastebime vaiko. Tai skaudžiausias dalykas, ką vaikas gali patirti - tiek mažas, tiek ūgtelėjęs", - teigė psichologė.
Dėmesys gali būti teigiamas ir neigiamas
Neigiamas - kai vaikas nuolat kritikuojamas, keliamas balsas, su juo kalbant.
Pozityvus dėmesys - kai vaikas yra giriamas, paskatinamas, kai jis gauna iš tėvų teigiamą įvertinimą.
Vaikai natūraliai siekia tėvų dėmesio. Jie džiaugiasi girdėdami: kaip gražiai nupiešei, kokį gražų bokšą pastatei, aš tave myliu...
Visi siekiame besąlyginio dėmesio/meilės
Vaiko pripažinimas gali būti sąlyginis ir nesąlyginis. Sąlyginis - kai mes giriame, skatiname vaiką už kažkokius jo pasiekimus. Nesąlyginis - kai mes suteikiame jam pripažinimą už tai, kad jis yra. Visi mes trokštame to besąlyginio dėmesio, besąlyginės meilės. Iš tiesų tik vaikystėje mes galime patenkinti tą besąlyginės meilės alkį.
Literatūroje teigiama, jog tėčiai dažniau suteikia sąlyginį dėmesį, jie mato vaiko pasiekimus ir linkę girti vaiką už kažką. Tai skatina vaiko raidą. O mama dažniau suteikia besąlyginę meilę. Tai labai svarbu.
Neignoruokime vaiko
Jei augantis mažylis dėmesio pritrūksta, jis pradeda bandyti savo galimybių ir tėvų kantrybės ribas.
"Jei šeimoje yra sunkumų ar nesklandumų ir tėvai nesugeba suteikti sąlyginio ar besąlyginio pripažinimo, tuomet vaikas ima provokuoti tėvus duoti neigiamą pripažinimą, t.y. ima pažeidinėti ribas, ima elgtis agresyviai, piktai, laužyti žaislus. Žinoma, tėvai tada reaguoja pykčiu, barniais ar bausmėmis. Tai vaikui yra geriau nei ignoravimas. Tačiau jei tėvai nuolat reaguoja pykčiu į vaiko destruktyvų elgesį, vaikas tarsi gauna žinią - jei aš noriu būti matomas, pastebimas, turiu elgtis agresyviai", - pasakojo psichologė R.Bačiulytė.
Taisyklė paprasta - jei mes pastebėsime tik vaiko neigiamą elgesį ir reaguosime tik į jį, deja, mūsų mažylis išmoks šią pamoką greitai ir naudosis ja visą savo gyvenimą.
Pagyrimais, prisiglaudimais ir meilės prisipažinimais vaiko išlepinti neįmanoma. Kartokime tai kuo dažniau. Juk skleisdami meilę ir džiugesį, atgal jo gauname daug daugiau.
