Neseniai atradome lipdukus...

Mūsų dukrytė Rusnė – tikra šaunuolytė! Apibėga visus kampus ir kampelius, tik spėk vytis... O jau išradingumas! Vieną kartą parodyk - ir jau, žiūrėk, viską puikiai atkartoja... Bet juk taip ir turi būti, tiesa?..

Su knygelėmis draugaujame jau ganėtinai seniai. Kolekcija, aišku, kaupiasi, nes tai tėveliai, tai seneliai, tai sveteliai vis padovanoja ar nuperka naujų. O kai yra naujų, nelabai reikia ir senų... O ir tos pačios būna jau plyštelėjusios arba apkramtytos ir paklijuotos...

Bet būna laimės valandų, kai dėmesio tenka ir joms, ypač jei mama kokią eilutę iš knygelės padeklamuoja, tada reaktyviniu greičiu vaikas pristato ją ir mes skaitome, skaitome ir dar kartą skaitome...

Knygelės su lipdukais manęs nelabai domino, nes galvojau, kad vis dėlto dar truputį per anksti – dauguma jų geriausiu atveju skirtos nuo dvejų metukų (na, o mums iki jų dar pusmetėlis). Tačiau vieną dieną vaikas grįžo iš senelių su tokia knygute (oi, tie seneliai, pas mus jie visko prigalvoja...).

Senelio jau buvo pasidarbuota, lipdukų priklijuota... Taigi vaikas sudomintas, viskas parodyta, kaip reikia daryti, – mama, tėti, tik imk ir su ja klijuok... Na ir mums visai šauniai sekasi!.. Bent valandą per dieną (!) tikrai vaikas savarankiškai tuo užsiima...

Tiesa, reikia parodyti, kur lipduką priklijuoti... O smagiausia, aišku, būna paskui tuos lipdukus nuklijuoti... Taigi, taip ir darbuojamės: užklijuojame, nuklijuojame, vėl užklijuojame (ne tik į knygutę, bet ir sau ar mamai ir tėčiui ant kaktos), kartais netgi nuplėšiame – o kaipgi kitaip!..

Ir tikrai dėl to labai džiaugiuosi, nes, manau, tik taip – priklijuodamas ir nuklijuodamas – vaikas išmoks veiksmą atlikti gerai... Taigi, mūsų mažoji tyrinėtoja taip po truputį lavina savo mažuosius pirščiukus.

Lina ir Rusnė