Net ir sunkiausi išbandymai yra įveikiami...

Mūsų mažajai Urtytei greitai keturi mėnesiukai. Per tą laiką abi patyrėme išties nemažai... 

Mano žindymo istorija nėra kažkuo ypatinga - tiesiog dabar jau galiu pasidžiaugti, jog maitinimas krūtimi po truputį tampa malonumu, o ne prievole, kaip buvo tik gimus dukrytei. Galbūt mano patirtis padės būsimoms ar pradedančiosioms mamoms, kurioms žindymas – tarsi skaudi kasdienybė (nugraužti speneliai, skausmas maitinant, galiausiai - pieno sąstovos) Brrr, baisu net prisiminti...

Mažylė jau nuo pat pirmųjų savo gyvenimo valandų aiškiai parodė didžiulę simpatiją pieno fabrikėliams. Ritmas, kurį Urtė bandė diktuoti dar būnant ligoninėje aiškiai bylojo, jog auga tikra papulių mylėtoja - nuo ryto iki vakaro mažiukė galėjo gulėti įsikibusi į papulį ir jį įnirtingai tampydama į visas puses.

Pirmas mėnuo – košmarų košmaras! Jau nekalbant apie tai, jog dukrytė nerodė noro bent minutei paleisti pieno fabrikėlio iš burnytės, nugraužtų spenelių skausmas tai dar niekis, lyginant su kiek žiauresne realybe – mastitu.

Didžiulė temperatūra, kratulys, kaulų laužymas... Nebeturėjau jėgų net maitinti mažylės... Pieno fabrikėliai tiesiog pritvinko, o ir mano varlytė gan sunkiai tą pienuką traukė. Mažylės verksmas, jog negali normaliai pasisotinti, mano bejėgiškumas, kurį jaučiau tiesiog varė iš proto... Dvi paras sukandusi dantis tiesiog gulėjau, maitinau ir ilsėjausi. Ačiū brangiausiajam, kuris visą tą laiką buvo su dukryte ir šalia manęs... Po dviejų ilgų ir kankinančių parų, pajutau palengvėjimą, viskas ir vėl stojo į savo vietas.

Antras dublis – savaitę prasikankinom abi su mažiuke. Papulių mylėtojos simpatija pieno fabrikėliams dingo taip pat greitai kaip ir atsirado... Lygiai septynias dienas sukau galvą, kodėl mažiukė tik paėmusį krūtį ir truputi patraukusi ima muistytis, tampytis, galiausiai ne savu balsu klykti... Kūriau teorijas kaip įmantriau mažiukę pamaitinti, kad tik netektų klausyti nuolatinio jos spiegimo – susidraugavom su maitinimo stačiomis pozicija. Nelengva, tačiau tai – vienintelė išeitis. Po šio išbandymo – vėl grįžom į vėžes.

Trečias dublis – pavasarinis vėjelis supūtė pieno fabrikėlius. Ir vėl didžiausia temperatūra, ir vėl tas pats kratulys bei skausmas. O skausmas toks, kad net akyse žalia... Mažiukė ir vėl sunkiai traukia pienelį, pientraukis čia tiesiog bejėgis, nes jo pagalba tesugebėjau ištraukti varganų dešimt mililitrų... Nepasiduodu, glaudžiu ir glaudžiu mažiukę prie krūtinės, kad ir kaip skauda, žinau, jog negaliu palikti pienelio užsistovėti, nes tada bus dar blogiau. Dvi siaubingos dienos ir aš vėl ant kojų, mažiukė vėl diktuoja savo normalų valgymo ritmą, o man taip ramu ir gera. Įsikandusi papulį dukrytė apdovanoja mane šypsenėle...

Ketvirtas dublis – beveik trys mėnesiai ramumos ir palaimos. Viskas jau praeity... Tad mamytėms, kurios susidūrė ar dar tik susidurs su panašiomis problemomis, palinkėsiu kantrybės, ištvermės ir užsispyrimo – jie čia didžiausi draugai :)