Oskaro istorija....

Sveiki, skaitydama vis geresnes žinias iš Deimantės apie Rusnytės sveikatą negaliu neverkti... Mes susitikome kardiochirurginiame skyriuje jau po mano sūnaus operacijos, jie gulėjo po zondavimo...

Ir ši istorija - ne pasakojimas apie neįgalų vaiką, nelaikau jo tokiu, man jis stiprybės, ištvermės, kantrumo ir didžiausio pakantumo žmogutis. Man jis tas, kas parodė, kas gyvenime svarbiausia....

Oskaras gimė 2010 metų rugpjūčio 13 dieną, penktadienį 23.45 val. pagal Apgar skalę gavo 10 balų įvertinimą, bet jau kitos dienos vidurdienį išgirdau naujieną, kuri privertė mane atsikelti iš lovos po Cezario operacijos ir palydėti savo sūnų į Santariškių klinikų reanimaciją....

Diagnozė - širdies yda ir laukiama operacija. Po savaitės gydytojai nusprendė, kad mes galim važiuot namo paaugti ir 3 mėnesių atvykti operacijai, bet jis jautėsi gerai ir operacija mums buvo atlikta 6 mėn. ir 2 dienų.

Nepasakosiu, ką ir kaip jam atliko, manau, tai neturi didelės reikšmės, tiesiog galiu pasakyti tai, kad tokia yda kaip mūsų yra labai labai labai reta ir, kaip kardiologai sakė, operacija buvo daroma vis žvelgiant į enciklopediją. Bet po 5 valandų mano sūnus 4 kardiochirurgų buvo išoperuotas ir perkeltas paguldytas į reanimaciją...

Pilna intubacija, dirbtinė kraujotaka ir vaistai, skatinantys šlapintis, nes organizmas nedirbo dar. Atėjusi aplankyti apalpau. Tai baisiausia diena mano gyvenime buvo... tada sekė 4 paros, kai jis vis dar pats nekvėpavo, nevalgė.... Kaip ir prieš operaciją, vis meldžiausi ir prašiau stiprybės priimti net ir blogiausią Dievo scenarijų.

Atėjusi aplankyti besibaigiant 4 parai pamačiau tai, ko seniai laukėme, mano vaikas vieną kartą pats įkvėpė. Neįsivaizduoju, kaip neišprotėjau iš laimės, suvibravo mobilus telefonas. Gavau sms žinutę, išėjusi iš reanimacijos perskaičiau ją...vyro atsiųsta sms "tėčio nebėra", tada pratrūkau.

Tada verkiau ir nesiruošiau sustoti.... po 5 valandų vėl atvažiavau lankyti savojo angelėlio. Žinote, ką pamačiau ... kvėpuojantį savo vaiką! Senelio mirtis leido gyventi Oskarui, aš tuo tikiu.

Dar po 2 parų jis buvo iškeltas į skyrių, paskambinau ryte į reanimaciją, pasakė, kad po paros valandų jis bus palatoj... Pasiėmiau krepšį su daiktais ir išbėgau iš namų, nieko nelaukiau, pasigavau taksi gatvėje, nes kviest ir laukt nebuvo jėgų, bėgau pas savo vaiką...

Priežiūra po operacijos sunki, bet tai verta to:) Po savaitės jau bus 2 mėnesiai kaip Oskaras po operacijos... priaugo daug svorio, išmoko sėdėti, stovėti, žengia pirmus žingsnelius, o jau koks apetitas! Koks noras gyventi ir mums dovanoti šypsenas

Ir žinote, mes gyvenam visavertį gyvenimą, lankom muzikos mokyklėlę, susitinkam su draugais, keliaujam, va ir dabar ruošiamės pusantro mėnesio pasisvečiuot pas senenius vandenyno pakrantėje... kažkada žadėjusi nėštukės bloges avo vaikui parodyti visą pasaulį, pradedu vykdyti savo pažadą. Ir dar kartą pasikartosiu - šis pasakojimas nėra apie neįgaliuką, tai pasakojimas apie stebuklą, kurį mes labai mylime, kuris leido mums su Artūru atleisti viens kitam visas klaidas ir parodė, kaip mes mylime vienas kitą.

Kaip mums svarbu pusryčiauti kartu ar žaisti, kaip svarbu, kai sūnus mus bučiuoja ar tampo už ausų. Jis nemokėdamas kalbėti pasakė man labai daug, parodė daugiau nei pasaulį, įkvėpė tiek tikėjimo ir stiprybės, kad tiek iš savęs net nesitikėjau.

Myliu savo šeimą, myliu savo širdelę. Galbūt Oskaro širdis turi randelių po chirurgų įsikišimo, bet žiūrint iš kitos pusės, džiugu, kad jis turi širdi! Širdį, pripildytą begalinės meilės gyvenimui....