Pasek man pasaką apie... fermą

Onai Vytautei ketveri, ir ji nieko nebijo. Ypač perkūnijos. Jei susirangai mamai ant kelių, tai joks perkūnas nepasieks, ar ne?

O po audros virš tvartelio pakimba dailios vaivorykštės. Viena - Onai Vytautei, viena - Jonukui. Jei Baltukė užsimanys, tai visada galima burtą pašnibždėti:

- Truku-truku, laumės juosta, bus Dievuliui susijuosti.

Ir viskas! Dabar tik spėk rinkti: pabiro, pažiro, spalvos išsidraikė.

Jonukas pirmas bėga, sako, matė, kaip juostos galelis tiesiai į tvartą įsmuko.

Veršiukų garde tamsu, tik kažkas kamputy blykčioja. Tikrai, vaivorykštė! Patyliukais, šoneliu - Ona Vytautė nieko nebijo, bet Mūmulis gali ir išsigąsti. O jei iš baimės ims badytis? Ne, ne! Geriau jo nežadinkim.

Štai ir mūsų vaivorykštė kibire teliūškuojas. Bet kas gi čia? Semia Jonukas, semia, nieko neišsemia. A! Čia tik atspindžio būta!

- Mū! - pasigirsta.

Sprukim!

- Žinau, kur vaivorykštė, - sako Ona Vytautė. - Bus šiene susirangius, ten minkšta ir čiobreliais kvepia.

Jonukas jau kopėčiom į viršų kopia, nori pirmas juostą rasti ir Onai Vytautei padovanoti.

Oi, kaip toli iš čia matyti! Pievoj gandras stypinėja. Už jo tėtis dairosi, avelę kviečia.

- Ei, tėti, anava, už to krūmo!

Negirdi.

Onos Vytautės plaukuose smilgos indėniškom plunksnom kyšo. Ką ten, visa ji jau į kupetą panaši, taip vaivorykštės ieško.

Žiū! Baltuoja kažkas prie langelio - gal laumės juostos kutas? Ne, Baltukė ten kiaušinį padėjo, o pati į kiemą išsmuko.

Et, nusiminė Jonukas. Onai Vytautei ašara rieda. Eina abu pasisriūbaudami tėčiui apie avelę papasakoti.

Tėtis gudriai prisimerkė, iš kišenės kaspinus vynioja.

- Ar ne jūs, pramuštgalviai, vaivorykštę nutraukėte? - klausia.

Bet Ona Vytautė nebegirdi, su Jonuku avelę kaspinais puošia. Tirpsta danguje paskutinės violetinės gijos. Gera.