Šiandien vėl kažkoks sujudimas namie: brolis lenda į spinteles, kažko ieško, o tėtis iš darbo grįžta su pyragėliu. Ir kas gi bus dabar? O taip, jie vėl smeigia žvakutes į pyragėlį ir vėl brolis jas užpūs už mane, daug daug kartų!!! Valio, vadinasi aš vėl paaugau ir tapau vyresnė. Kažin kada man mama duos savo blakstienų tušą ir lūpdažį pabandyti?
O aš šią savaitę atradau labai gerą žaisliuką – tokį šiugždantį saldainių popieriuką, jeee, jis blizga, šiugžda bruzga, negaliu su juo ramiai nusėdėti, noriu čežinti, ragauti ir vėl čežinti, galėčiau turbūt taip net visą naktį…
Beje, pamiršau pasigirti: moku moku moku!!! Jau taip moku vartytis! Tik mane paguldo ir aš jau apsiverčiu, nerealu! Mama, tėti, pažiūrėkit, aš vėl apsiverčiau! Ir vėl! Ir vėl! O kaip atsiversti atgal? Aš jau pavargau… Kaip atsiversti atgal?.. Mama, tėti, padėkit! Kaip tai nesiversti ir pagulėti ant nugaros? Juk aš moku apsiversti!!! Ir va žiūrėkit, moku ir naktį, kai tamsu. Oi ne visai išėjo, kažkas trukdo, nieko nematau! Padėkit, mama, tėti!
MAMOS KOMENTARAS: Taigi šią savaitę Urtei suėjo jau 5 mėnesiai, kaip greitai bėga laikas, net nespėjau pastebėti tų 5 mėnesių... O jos mėnesiadienius mes švenčiame kas mėnesį su pyragėliu ir būtinai žvakutėmis. Čia aišku brolio išmislas tos žvakutės, nes užpūsti tai tenka jam. Labai smagi tradicija, ir aišku kas mėnesį tą dieną Urtę nufotografuojam, taip pat darėm ir su didžiuoju Roku, po to labai smagu pasižiūrėti į vaikutį, kaip jis keitėsi kas mėnesį :)
O mažoji jau vis labiau savarankiškai žaidžia, be proto laukia iš darželio grįžtančio brolio – atrodo net nujaučia, kada jis turi grįžti ir vis nerimsta tuo metu. Tikrai sutvirtėjo mergina :) Aš su antruoju metu jau neskaitau tų knygų, kur parašyta, ką, kada vaikas turi daryti.. Kažkaip su pirmuoju vis nervindavausi, kodėl parašyta, kad jau turi taip, o dar nedaro... Tai, kai manęs, kas paklausia, kada mano Urtė pradėjo šypsotis, negaliu atsakyti kada, nes tai vyko taip natūraliai eigoje, kad atrodo, jog šypsojosi nuo gimimo.
Ir paskutiniu metu atradome labai puikius žaisliukus – čežančius popieriukus – taip ilgai užsiima, čiupinėja, dėlioja iš rankos į ranką, paragauja ir vėl čiupinėja. Atrodo, kad niekad nepavargs :)
Taip, pupa jau mokėjo vartytis, bet šią savaitę taip įvaldė šį gebėjimą, kad negali sustoti. Baisiausia, kad nebegali pati užmigti lovoje, nes vis verčiasi ant pilvo. Tenka užmigdyti ant rankų. O naktį irgi prabunda ir iš karto verčiasi, o tada jau rėkia, nes dažniausiai kur nors užstringa, tai tenka keltis pataisyti, pamigdyti. Aišku, labai smagu, kad mažylė tobulėja, juk kartojimas mokslų motina :)
Dėkui! Man irgi patinka tradicijos 😀
Aš irgi jau dantukų laukiu, nes broliui pirmieji išdygo 4 mėn ir 1 savaitės! Bet matyt vaikas vaikui nelygu 😀
🌷🌷🌷
kažkaip su antrąja dukryte nesijaučia tokios didelės euforijos. Galbūt todėl, kad su pirmąja viskas buvo nauja, neatrasta. Be to, abiejų dukryčių vystymasis labai skiriasi. Viena darė anksčiau viena, kita - kitą. Nors, natūraliai, vistiek orientuojiesi į pirmagimę, lygini su ja ir pan. Dabar mažajai šeši mėnesiukai, tai laukiam jau dantukų, nes pirmajai išdygo 6,5 mėn.😀O ar sulauksime- nežinia. o dėl fotografavimo - fotografuoju ir dedu foto atskirais mėnesiais. Pirmoji dukrytė labai mėgsta žiūrėti savo mažos foto. O ir mums įdomu prisiminti, kokia ji buvo, yra.
Su penkiais mėnesiukais! 😀 Šiaip smagu šeimoje turėti savų tradicijų, kad ir mėnesiadienų paminėjimą 😀
Urtė dėkoja už sveikinimus 😍 🎉
Man dabar labai patinka atsiversti Roko nuotraukas ir žiūrėti, kaip atrodė tokio pat laiko 😀 O mažąją žiūriu, kad fotografuojam kiek rečiau, bet bent jau kas mėnesį būtinai 😀 O dabar va ir kas savaitę "nufotkinam" 😃
Sveikinu mažąją Urtę! 🌷
Aš irgi kiekvieną mėnesiadienį fotografuoju mažiuką, - tie pirmi metai išties greit bėga, o mažylis taip sparčiai keičiasi... 😀
Sveikinimai 🌷
Labai geras sumanymas kas mėnesiuką fotografuot. Juk jie labiausiai ir pasikeičia per pirmuosius metus 😀
Ech..tokia nostalgija leliukams užplūdo..☺