O taip, kai pradėjo maitinti mane tomis pieniškomis kruopų košėmis (nors kruopų ten jokių nejaučiu), tai pradėjau “kaku” norėti naktį… Mama iš pradžių nesuprato, ko aš ten 4 nakties pradedu zirzti, bet šiaip ne taip įpratinau ją nunešti mane ir nuimti tas sauskelnes. Negi pati “kakoja” su kelnėmis? Ne, nusiima, o aš mat turėčiau su kelnėmis tai daryti?! :) Niu ir kažkaip įpratau aš paryčiais sau ramiai atidirbti ir tada jau miegu iki pusė devynių (mama taip sako, nežinau aš, iki kada miegu, kiek noriu tiek miegu, nenoriu nemiegu...) :)
O dar papasakosiu buvau vėl toje klinikoje, kur mane sveria ir matuoja bei skaudžiai duria. Ir šį kartą žinokite praktiškai neskaudėjo. Dūrė tik į pirštuką, bakst ir tiesą sakant pamiršau :) Teta labai gražiai kalbino, paspaudinėjo pirštuką, ten toks raudonas skystis iš jo bėgo, bet šį kartą man visai patiko, žiūrėjau net susiraukus, ką ten spaudo, kas ten bėga ir mamos džiaugsmui neverkiau.
MAMOS KOMENTARAS: Ši tema man kažkaip išėjo apie „kakučius“, nes labai aktuali šią savaitę. Pradėjom valgyti ne tik daržoves, bet pusryčiams ir vakarienei valgom kruopines košytes, nelabai noriai pusryčiams ir be proto noriai vakarienei. O tada prasidėjo – 4 nakties (lygiai 4 nakties) mažoji prabunda ir pradeda niurgzti, pasiūlau pienuko, netinka, pradeda stenėti... Ką darysi, nešu į vonią, atsegu sauskelnes, nieko ten nėra, o tada prasideda – visa dienos dozė :D Susitvarkom, o ji jau ant pervystymo stalo miega. Kitą rytą – tas pats. Laukia, kol nusegsiu sauskelnes ir prasideda, ir taip jau praktiškai visą savaitę – jei tvirtai sėdėtų jau sodinčiau ant puoduko... Bet kaip būtų gerai, kad ne 4 ryto, o bent 6:30, kai visa šeima keliasi. Tai jau kažkaip visą savaitę ryte jaučiuosi neišsimiegojusi, nes taip sunku jau po kėlimosi 4 ryte užsnūsti. Mūsų rytinis selfis :D
Ir žinoma, šios savaitės įvykis – darėmės pirmuosius kraujo tyrimus. Mažoji praktiškai nesureagavo, kad įdūrė, bet buvo įdomu žiūrėti jai į tą pirštuką. Labai laukiau rezultatų, o paskambinus vakare mūsų gydytoja jau nedirbo, o registratorė pakomentavo, jog yra pakitimų, hemoglobinas žemas (ne tai, kad kiek mažokas, o taip ir pasakė – žemas), tad liepė skambinti rytoj po pietų, kai bus gydytoja... Ir kaip galvojote, ar miegojau aš tą naktį... nervinausi ne tas žodis. Kitą dieną, tik pradėjus dirbti gydytojai, skambinusi visa įsitempusi, o gydytoja sako – puikus kraujas, viskas labai gerai, hemoglobinas 117 – čia sako ir suaugusiam jau gerai būtų, o vaikučiams norma nuo 101... Tfu, sakau, kažkokia nauja registratorė pas jus taip mane išgąsdino, kad per naktį nemiegojau. Ir kam pasakoti, jei nesupranti... Kartais geriau patylėti... Žodžiu, kraujas geras, su mėsytės ragavimu neskubėsime, ir taip anksti primaitinti pradėjau.
Ir aišku vėl teko palikti Urtę su seneliais, nes ėjome į Loreen koncertą. Šįkart viskas praėjo gerai: ,mažoji daug šypsojosi, pavalgė pieniškos košės, pažaidė su seneliais ir ramiai be mamytės užmigo nakčiai...O mes su vyru atsipalaidavom dviese...
O savaitgalį be proto džiaugiamės atėjusiu pavasariu, žydinčiu savo sodu ir visą dieną praleidom lauke... Urtė net slyvų žiedų paragavo, kol mama fotografavo... :D
O čia mes prie brolio Roko tulpių darželio:
Aš ir save raminu, kad gerai, jog tik vieną kartą per naktį 😃 Vyrui juokinga, o man jau nelabai 😃 Bet tikiuosi kažkaip persistums į dieną tas reikaliukas 😃
Tikrai, na ir sugalvok tu man- paryčiais "kaku" daryti...Gerai nors, kad vieną kartą, o ne keletą per naktį...😃