Paslaptis - ilėskitės ir turėsite pienuką!

Labas, aš Audronė...Parašysiu istoriją, kaip aš išmaitinau dvejus metus. Mergaitė gimė 2003 metų gruodžio 29 dieną. Buvo šaltas metas, už lango šalta ir niūru.

Atsimenu, atvežė ją man į palatą mažutę kaip kruopelytę - 3,350 kg svorio ir 53 cm ūgio. Labai jau graži buvo. Buvo be galo alkana, todėl be jokių terlionių puolė ji ieškoti krūties. Pienas bėgo labai smarkiai, aš net bijodavau, kad ji neužsspringtų. Trečią parą mes grįžome namo.

Pieno turėjau be galo, rodos, dar kitam užtektų, bet, deja, jis pradėjo dinginėti. Savaitė be miego, be poilsio davė rezultatus. Dukrytė sumaišė naktį su diena. Taip prasidėjo vargeliai. Dieną ji meiga, o naktim ne. Pradėjau skaityti daug knygų, kur gi tas pienelis, kur jis. Tik ne mišinukai - tai buvo pirma mintis, jei pienuko nebus ir toliau.

Pradėjau depresuoti, verkti, nes be galo norėjau maitinti. Vėliau dukrytė susirgo abiejų pusių plaučių uždegimu. Prisimenu, lauke šalta, vasaris, už lango baisi pūga, o mes važiuojame į ligoninę. Ten mus paguldo ir nustato plaučių uždegimą. Provincijos miestas, o aš visada sakau - miestelis Jonava. Gulime mes su dukryte, o priežiūros nulis.

Ji pati nemoka gerai kvėpuoti, o deguonies baliono nėra, sako, šiandien jo nebus. Aš panikuoju, verkiu, nes ji nekvėpuoja kaip turi būti...Naktį aš kišu krūtį, bet iš jos nė lašo pieno. Ji gęsta man tiesiog akyse, nes mišinuko ji nepriima, atpila. Dieve, pati sau pasakiau, aš turiu iš čia ją išvežti į Kauną, į klinikas, kur mes būsime saugūs.

Pasakau Jonavos budinčiai slaugei, kad išvykstame ir atsisakome jų paslaugų. Ji išsprogdino akis ir sako man, kad negali išleisti. Na, sako, tada jūs pasirašykite, kad atsisakote. Greitai puoliau iš jų ligoninės į Kauną...pakeliui ją purčiau, ji nekvėpuoja, tai vėl kvėpuoja, o krūtys tuščios, nors verk. Dieve, pagalvojau sau, ji antrą dieną alkana, be galo išsekusi ir gležna.

Štai, štai Kaunas, Vaikų ligų skyrius, mūsų jau lauke visi. Dėmesys be galo nustulbino. Jie iš karto pajungė deguonį, pilna aplink daktaru ir vienas po kito manęs klausia, ar maitinu krūtimi...Aš drebėdama sakau, kad ne, nes nėra pieno.

Tada man vienas iš daktarų pasakė tiesiai į akis: "...ji gyvens, jei jūs save priversite pailsėti. Mergaitė bus saugi, o jūs marš į lovą, nes tik pailsėjusi, atsigavusi jūs atgausite pienuką, jai jis kaip gyvybė reikalingas, kad pienukas kovotų su bakterijom".

Vos tik pailsėjau, pienas kaip mat atsistatė ir taip aš išmaitinau dvejus metus. O pienuko paslaptis buvo labai aiški - tik pailsėjusios mamytės gali turėti pienuko ir nesvarbu, kad kemta kalną maisto. Aš ir kimšau, bet ne ten buvo problema.

Tad mielos mamytės, raskite būdų pamiegoti, kada jūsų angeliukas miega, tada ir pienelio bus, ir pati būsite laiminga. Ačiū Kauno klinikoms.

DOVANOS:

Net dviems konkurso dalyvėms padovanosime po Kazimiero Vitkausko knygą "Kūdikio žindymas: Nepakeičiamas kaip motinos meilė“.

Papildyta knyga: „Kūdikio žindymas – nepakeičiamas kaip motinos meilė“