Pavasaris kaskart kitoks ir...toks pat

Sveiki. Gaivaus pavasarinio pliūpsnio banga atvilnijo mūsų šalin ir it kulka įsmigo nereto niūraus veido praeivio širdin.

Mėgstu pavasarį. Dievinu jį. Kviepuoju juo...ir man patinka tai, ką suuodžia po žiemos šalčių atšiaurių pavargusi nosis.

Ech, romantikai parkuose sutūpę kaip apsimiegojusios pelėdos ant pavargusių, tačiau parko fone tinkamai šmėžuojančių suoliukų, atsikvėpdami sriubčioja lengvutį, jau žydinčių alyvų persmelktą orą.

Senovės dainiai turėtų peno savo dainoms, o didžių dailininkų drobėse aštriais potėpiais, lengvais vingiais šokčiotų teptukai, pasitelkdami lengvutes temperos, akvarelės tekstūras, pasteles, persmelkdami tų pačių svaiginančių alyvų kvapų, paaštrintų žydinčių gvazdikų aromatu.

Tokiame vaizdinyje gimsta mano pavasariškas kvepalų dvelksmas, su romantikais tolumoje, arčiau dailininkai su nenuoramomis teptukais. Ne, neesu nei savo rožiniame pasaulyje paskendusi romantikė, nei nuolat kalbėdama su žmonėmis nežvelgiu į tolį kaip dailininkas ir negirdėdama pašnekovo nepiešiu jo drobėje, pasitelkdama aplinkinį vaizdinį.

Ne. Tiesiog esu mėgėja. O taip, mėgėja to, kas gali nuraminti įtemptus nervus, kas gali nuraminti stačiokišką mano požiūrį, kuris neretai kiša man koją, nuraminti, paguosti, įkvėpti...

Tad pavasaris kaskart vis kitoks. Atsukime laiko ruletę trejus metus atgal. Ar prisimenate, ar visada pavasaris džiugindavo tokiais karščiais, vėliau pakniūpstom persirisdamas į audras ir netgi šalnas? Taip, atsakysite, galbūt, koks čia sezoniškumas? Ne, paprieštarausiu, visgi, nežymiai, bet pavasaris tapo permainingų orų įkaitu.

Čia, žiūrėk, anksčiau jau bobutės sukl8pę kišdavo kruopščiai apskabytus bulvukus žemėn, čia, žiūrėk, sniegas nuklojęs žemę, pasijuokdamas šaltuku nukandžioja jaunus pomidorų daigelius.

Tad pavasaris kaskart toks pats, savo spalvomis, peizažais, penu menininkams, ramuma, polėkiu ramybės išsiilgusioms pavargusioms sieloms, tačiau kaskart ir kitoks, savotiškas, su savo oro išdaigomis.

Man pavasaris kaskart toks pat, nes visuomet matau sugrįžtančius gandrus, laukiu jų ir sulaukusi nurimstu, tai tarsi tikro pavasario garantas, regis, tie gandrai atneša pavasarį pas mus kieman ant savo sparnų...

Kita vertus, kaskart pavasaris man kitoks...šiuo katu – bauginantis. Nekenčiau jo pradžios, kai vis dar šalo, vis nesirodė pavasarinių gėlių žiedai, neprasibrovė pro snieguotus gniaužtus, aš lyg pavasario išsiilgusi snieguolė padėjau jai išsilaisvinti iš sniego, vis pakapstydavau, pažiūrėti, AR JAU? Ar kelia galvas aukštyn, šaukiasi saulės.

Pavasaris kaskart man atnešantis kitokių jausmų. Minčių. Suvokimo. Kad laikas nestovi, teka kaip Neris ir Nemunas, susiduria savo santakoje, taip kaip vaizdai užfiksuoti atgula albumuose ir tik ten susiduria metų, laiko tėkmė. Matai, kad šis pavasaris lyg ir toks pats, tačiau tuo pačiu ir kitoks, nes viskas keičias, vaikai auga..

Šis pavasaris man ryškus. Nors nebylūs žvyro krūvoj gulintys akmenys, regis, blunka, didesnieji sminga gilyn, bet taip išryškina gamtą...tarsi paskęsta jos fone. Taip, ryškuma.

Pavasaris kaskart vis kitoks, bet tuo pačiu ir toks pats, nes primena, kad kiekviena nauja diena, kievienas naujas gyvenimo etapas verčia, stumia (o gal traukia) judėti, plaukti pirmyn kaip gulbei...

Gero jums pavasarinio polėkio.

Toks mano pavasarinis, padrikas, bet tuo pačiu labai glaudus mintimi pavasariškas polėkis, tokį matau pavasarį. Kaskart tokį patį ir...kaskart kitokį.

Roberta

Antrosios savaitės užduotis „Pavasaris mano akimis"

Jūsų fotopasakojimus savaitės pabaigoje vertins fotografas Rolandas Parafinavičius!

www.fotografijosnamai.lt

www.parafinavicius.lt