Viena slapčiausių ir įstabiausių meilės kalbų yra prisilietimai.
Šįvakar galiu pasidžiaugti jau penkis mėnesius nešiojanti, glostanti, čiūčiuojanti, bučiuojanti, myluojanti savo pagranduką. Lygiai penki mėnesiai nepakartojamų patirčių. Tos patirtys dar įstabesnės, kad jomis dalinamės visa šeima - aš, vyras ir vyresnėlis sūnus.
Prisilietimai yra mūsų meilės kalba.
Kas pirmiausia, jei ne mama nuo pat pirmų akimirkų švelniai glaudžia kūdikėlį prie savo krūtinės? Kas sūpuoja ir ramina nemigo valandėlėmis? Kas būdrauja ir laiko kuo arčiau savęs, kai skauda pilvuką, kai kalas dantukai ar kiti nemalonūs pojūčiai kankina? Kas keičiant sauskelnes, pakutena padukus? O išmaudžius įsupa į šiltą švelnų rankšluostį? Kodėl tik ant mamos rankų, mamos glėby juntama didžiausia palaima ir ramybė?
Kas jei ne tėtis glosto mažylio galvutę arba kutena skruostuką? Kas grįžęs po dienos darbų dar randa laiko ir noro paglebėsčiuot, panešiot ne tik patį mažiausiąjį?
Kas jei ne vyresnysis broliukas kaskart noriai bučiuoja mažiuką, kaskart be didelių pastangų išgauna jo šypseną? O kur dar jų savotiški žaidimai su pasigugavimais, kojyčių ir rankyčių pamakalavimais?
O dar pakalbėkim apie prisilietimų žvilgsniu galią. Pakanka meiliai, švelniai, keistai, juokingai, šelmiškai, įdėmiai pažvelgti į mūsų penkių mėnesių mažylį - pagauti jo visa pasakantį žvilgsnį, ir gera nuotaika garantuota!
Šiuo įrašu apmąsčiau, kaip mažiausiojo šeimos nario buvimas su mumis leidžia mums kalbėti prisilietimų kalba, bet tai nereiškia, kad ir tarp kitų šeimos narių neegsizuoja minėta meilės kalba. Egzistuoja, ir dar kaip! Tik ji anksčiau išjausta, gal subtiliau reiškiama, net virtusi mielais ritualais: bučinys prieš miegą, galvos paglostymas - plaukų pašiurenimas, prisiglaudimas, rankos padavimas ar bet koks kitas
malonus PRISILIETIMAS, suteikiantis
RAMYBĘ,
SAUGUMĄ ir
PILNATVĘ.
Myliu tave, mano šeima: vyre, sūnau ir sūneli! :)
🌷😀