Prisilietimai tai nuostabi meilės kalba. Šia kalba bene dažniausiai kalbama mūsų šeimoje.
Kartais, kai pritrūksta žodžių, užtenka apkabinti. Ypač tai tinka mano santūriajam vyrui. Ne visada jis randa tinkamų žodžių, bet apkabinti pasiruošęs visada. Liūdna, nuovargis ar pyktis slegia, jo rankos tartum stebuklus padaro. Apkabina, ir kažkaip geriau bei lengviau pasidaro dūšioj…Nuolat apsikabiname atsidūrę vienas šalia kito, paglostom vienas kitam ranką. Tas apkabinimas kartais trunka vos akimirką, bet tiesiog tai įprotis paliesti vienam kitą. Prisiliečiam, tartum pasakydami vienas kitam kažką gero...
Airidas, tas žmogutis,kuriam nuo pat gimimo, itin reikia jausti apkabinimus, prisilietimus. Jis užaugo mūsų glėbyje, dieną ir naktį buvo ant rankų. Man net pačiai dabar keista, kaip taip galėjo būt, o buvo.... Iki metukų naktį miegojo tik ant krūtinės, dieną tik ant rankų, tik glėbyje…Vėliau užmigdavo tik laikydamas kieno nors ranką. Iki 5 metų miegojo su broliu, ant ištiesto kampo, tai įsigudrindavo atsigulti taip, kad įdėtų savo pėdutę broliui į delną, ir taip miegodavo. O brolio gerumas…
Todėl dar ir šiandien, jam labai reikia apkabinimų. Jis nelaukia kol bus apkabintas, tiesiog prieina ir išskečia glėbį… Dieve, kaip man gera apkabinti tą žmogeliuką. Kaskart glaudžiant širdis dainuoja, bet kartu ir galvoju, kad tai pamažu retės, visgi auga vaikai. Auga tie mano vyrukai ir pamažu darosi santūresni. Ir branginu kiekvieną apkabinimą, kiekvieną prisilietimą.
Edvinas, jau viena koja suaugusųjų pasaulyje. Jau santūrus, labai panašus į tėtį. Todėl mes jį apkabiname jau kitaip. Tėtis vyriškai spaudžia ranką ar paplekšnoja per petį. Aš spusteliu apkabinus per pečius., praeidama sušiaušiu plaukus, ar pakutenu ištiestą basą koją...
Kartais man taip norisi apkabinti tą didelį savo sūnų, tad imu ir paklausiu: ar galiu tave apkabinti? Kaip džiugu, kai jis mielai išskečia rankas. Džiugu, o kartu graudu. Jo glėbys jau toks didelis... Sulaukiu ir atsako iš jo. Kai sunku, jau jis o ne aš jį, guodžia mane apkabindamas...Itin sujaudino mane kai kartą labai blogai besijausdama, grįžau anksčiau iš darbo namo. Kieme pasitiko sūnus, ir paklausęs kas nutiko apkabino mane per pečius. Taip parlydėjo per visą kiemą namo. Net ir sveikiau pasidarė... Mano šešiolikametis nesidrovi kitų akivaizdoje apkabinti mamą...Tokiais atvejais suprantu, kad kažko tikrai išmokėme savo vaikus…
Tarpusavyje vaikai nedažnai apsikabina. Manau todėl, kad jie berniukai. Kol Airidas buvo mažas vyresnėlis lygiai taip pat jį glebesčiavo kaip ir mes. Airidas mielai glaudėsi prie brolio. Augant visa tai keitėsi į broliškus paplekšnojimus, vyresniojo rankos tapo nebe glostančios, o pamokančios, prilaikančios, globojančios. Nors ir ne apsikabinę, bet šalia jie būna nuolat. Kaip aš sakau “būna nosis krovon sukišę”...
Aš, negaliu be apsikabinimų. Taip myliu savo šeimą, kad galėčiau ištisai juos glėbesčiuoti. Mano rankos nuolat nori, kurį nors paliesti, apkabinti, paglostyti..
Pati augau tokioje šeimoje, kur jausmai nebuvo rodomi. Man to trūko, ir dabar žvelgdama atgal, aš to ilgiuosi.
Todėl savo šeimoje stengiuosi kalbėti visomis įmanomomis meilės kalbomis.Nors tiesą sakant, tai gaunasi natūraliai, be jokių pastangų. Tiesiog reikia mylėti.
Tikiuosi, kad mūsų vaikai taip pat išmoks tų meilės kalbų, ir nusineš tai kaip kraitį į savo būsimas šeimas.
Kaip gražiai... 🌷 nuoširdžiai 🌷 gera skaityti
👍😀🌷