Taip, ši kalba - tikrai mūsų šeimos arkliukas.
Žinoma, su šeimos augimu iš dviejų ką tik įsimylėjusių žmonių prieš 14 metų, ji vystosi ir kinta atsiradus dviems vaikučiams pabiručiams.
Aišku, iš pat pradžių daug bučinukų, pasivaikščiojimų už rankų...
Dabar didžioji dalis prislietimų skiriama mažiesiems šeimos nariams.O jiems mes nei prisilietimų, nei bučinukų, nei pakėlimų netaupome.
Taip, mes iš tų šeimų, kurios tikrai negalvoja, kad - nekelk vaiko nat rankų, nes pripratinsi. Nieko panašaus - keliame, myluojame, bučiuojame ir nešiojame. Tiek, kiek reikia jiems tos meilės ir tėvelių artumo tiek ir duodame. Ir vyresnysis tikrai nepriprato prie nešiojimo - laksto pats nuo metų :) Tad ir mažąją Urtę nešiojame, kilnojame ir jau laukiame, kol pati pradės bėgioti :)
Kaip duodi vaikams, taip gauni ir atgal... Aš jau net iš mažosios Urtės gaunu daug šlapių bučinukų, stiprių apkabinimų - kol kalbėti nemoka, jie tikrai atstoja visus - mama, myliu tave. Tai taip nepakartojama ir nepaprasta!.. Tikrai nesigailiu kartais paskaudusios nugaros, kai kotletus kepėme kartu - Urtė man ant vienos rankos, o aš žongliruoju viena ranka vartydama kotletus :) Ką padarysi, jei tuo metu Urtei prisireikė mamos meilės ir artumo.
Vyresnėliui mėgstamiausi prisilietimai - nugaros masažiukai - tad ir lepinu, kai tik galiu :) Kam tie žodžiai, kai yra tokios galimybės!
Iš vyro vis dar gaunu daug smagių ir netikėtų meilės "žodžių" - švelnus ir netikėtas bučinukas prieš einant jam į darbą, kai galvoja, kad aš dar snaudžiu, ar pasivaikščiojimas susikabinus už rankų, kai Rokas stumia sesę su vežimėliu... Gal ir kiek retokai tai būna, bet geriau kokybė nei kiekybė, o jei dar netikėta...
Tikriausiai ši meilės kalba man patinka labiausiai, matyt ne tik man, bet ir kitiems šeimos nariams, ai, ką čia slėpti, matyt ne veltui mes susibūrę į šeimą, juk kalbame ta pačia meilės kalba :)
