Mūsų mažyliui augant, esame priversti po truputį atsiskirti vieni nuo kitų palaipsniui. Atsigulame kiekvienas į savo lovas, nustojame žindyti, mažylį palydime iki darželio, išeiname į darbą…
Dažniausiai šiame atsiskyrimo procese mes, tėvai, o ypač mamos, itin jautriai išgyvename dėl savo mažylių, kaip jam seksis, kaip jis tai išgyvens. O gal mamai dar tuo metu reikia sugrįžti ir į darbus, tuomet ji jaučiasi dar labiau tolstanti nuo savo mažylio.
"Jau reikėtų pradėti kalbėti apie atsiskyrimą gimdymo metu, kai iš vieno kūno tampa du. Šį aspektą mes suprantame kaip natūralų, fiziologinį. Tas atsiskyrimas nemalonus nei mamai, nei vaikui, bet jis reikalingas, kitaip nė vienas neišgyventų", - pasakojo medicinos psichologė Lina Štaupienė ir pridūrė, jog sunkiau atsiskyrimo etapus išgyvena mamos, ne vaikai.
Anot psichologės, tas atsiskyrimas yra natūralesnis vaikui nei mamai:
"Nė viena mama nenori atsiskirti nuo vaikų, dažniau vaikai to nori. O mama dažniausiai stabdo atsiskyrimo procesą. Visada reikia kreipti dėmesį į vaiką, pvz. kada jam gana mamos pienuko, kada tas laikas, kai jis jau nebenori žįsti. Dažnai pati mama sunkiai atsiskiria nuo žindymo proceso ir jį delsia.
Sakome, ai dar dantukas išdygs, ai iki pavasario... ir taip mama delsia. Vaikas gi natūraliai ir paprastai atsiskiria. Mes tik tų ženklų nefiksuojame", - aiškino L.Štaupienė.
ATMINKITE: atsiskyrimas nuo vaiko - tai ne jo atstūmimas, o pasiekimas, kuriuo verta džiaugtis ir didžiuotis.
O taip.. jau dabar nelaukiu tos akimirkos kai rudenį jau pradės eit dukra į darželį ir reikės ją ten palikti.. ko gero bus sunkiau man, nei jai ☺