Pirmieji Gailutės ropojimai ir žingsneliai...oi kaip laikas bėga

Mažoji dukrelė jau aštuonių mėnesių ir, natūralu, jai vien sėdėti ar gulinėti nebepakanka.

Balandžio 29 d., ketvirtadienis

Gailutė bandė šliaužioti, tačiau šis dislokacijos pakeitimo būdas pasirodė nepakankamai efektyvus ir todėl po kelių yrių ant grindų tėveliai tuoj pat išgirsdavo nepasitenkinimo irzuliukus.

Tėtis ir mama nusprendė padėti savo kučiulinei mergaitei ir kartu apsilankė pas „vaikučių ropojimo trenerę“ (kineziterapeutę). Trenerytė sakė, jog dauguma judėjimo pratimų Gailužėlei sekasi puikiai ir kad ji viską šauniai, greitai „pagauna“ ir dar kažką malonaus augintojų ausiai...

Svarbiausia, kad ji patikino, jog nespėsime nė pastebėti, kaip netrukus mažylė pradės ralynėti po namus keturpėsčia. Prisirinkę teisingų patarimų, kaip reikia treniruotis, kad pirmojo ropojimo žingsnio akimirka ateitų kuo anksčiau, kupini vilties ir džiaugsmo tėveliai ėmėsi namų treniruočių su Gaile.

Sportas sekėsi gerai. Mergaitė iš tiesų viską greitai ir be didesnio vargo padarydavo, todėl ir progresas netruko pasirodyti.

{pic:1}

Po geros savaitėlės mažoji nenuorama jau pati atsistodavo keturpėsčia, pati išsisiūbuodavo (ir tėveliams tik viena mintis galvoje: „nagi, nagi!!!“)... Ir Gailutė tik strikt, strikt it kokia stirnaitė, ir... – viskas – nukrenta ant grindų ir toliau sau „plaukia“. Na ir, žinoma, toli nenusiyrusi vėl kelia aliarmo signalą: „mmm... ėėė...“ (mūsiškai: „negeraaai, nepatinkaaa..“).

Skirmužėlė kantriai dar bando dukrą ir toliau „gimnastikuoti“, ropoti kartu su ja, tačiau tėtis susitaikė su esama situacija ir nuleido rankas.

Rankos nusviro pačios po paguodos skambučio Gailės močiutei Galinai. Pasirodo, ir tėtis, ir jo broliai vaikystėje taip pat neropojo – pirmiau jie išmoko vaikščioti. Matyt, genai...

Kadangi dukrelė kiek ūgtelėjo ir pradėjo daugiau ir aktyviau šliaužioti ir kabinėtis, tėveliams teko nuleisti lovytės dugną į antrąją poziciją. Ir vos tik tėtis įdėjo Gailužę į jos pažeminto dugno aptvarėlį,  kai mažutė (galėdama aukščiau užsikabinti) paėmė ir atsistojo!

{smallpic:2}

Dabar stovėti ir trypinėti besilaikant už aptvaro grotelių yra vienas mėgiamiausių mažylės užsiėmimų. Dukrelė gana nesunkiai sugeba įveikti lovytės ilgio distancijas (be abejo, vis dar, rankyčių ir dantų pagalba).

Po to, kai pati sugebėjo atsistoti, sėdėjimas, nors ir tarp pačių smagiausių žaislų, greičiau tapo bausmė nei malonumas. O tai jau rimta problema tėveliams!!!

Trumpam sugrįžo laikas, kai pasilikęs vienas su dukra nieko rimtesnio nesugebi nuveikti.

Suprantama, kad po savaitės kitos Gailė ims vaikščioti, tokios vilties nėra. Ir dėl to liūdna ar apmaudu tikrai nėra – mes niekur neskubam. Tačiau įkalbėti ropoti keturiom viltys taip pat pamažu nyksta. Išbandžiusi stovėjimą ant dviejų, vėl grįžti prie grindų dukrytė nebesutinka.

Tėtis mano, kad bent jau mėnesį tikrai teks girdėti iš Gailės daugiau pagrūmojimų bei pykčio nei dainų ar juoko. Nepaisant visko, būti kartu su mažąja nenuorama darosi vis įdomiau ir smagiau, nes kas kartą gali stebėti, kaip tavo mažas kūdikėlis, po truputėlį transformuojasi į linksmą ir nenuoramą žmogeliuką, kuris jau senokai turi savo nuomonę ir tik jam būdingą charakterį (uchūūū...)