Rieda melsvas Troleibusas.
Troleibuso ilgas ūsas.
Vienas ūsas, Antras ūsas,
– Tai juokingas Troleibusas!
Pirmąjį kartą riedėti troleibusu, tiesa, ne melsvu, o žaliu, šią savaitę teko ir mums. Iki šiol mūsų mažylis daugiausia buvo keliavęs automobiliu, nes ir patogiau, ir esi labiau apsaugotas nuo žiemą šėliojančių virusų, o vakarykštė išvyka pas Antanuko senelius į laikinąją sostinę padovanojo naują galimybę paspausti dešinę viešajam transportui. Kol vyras tvarkėsi reikalus, mudvi su mama nusprendėme nukakti į vieną vaikišką parduotuvę. Netrumpą judria gatve kelią su labai jau nepatogia požemine perėja iki parduotuvės įveikėme pasistumdamos vežimėliu, o grįžti atgal namo šiek tiek pasvarsčiusios nusprendėme troleibusu. Ilgai laukti nereikėjo: netrukus kyštelėjo žalia troleibuso nosis.
Neslėpsiu, apie viešajį transportą turėjau išankstinę nuomonę, mat studijų Vilniuje metais troleibusais bei autobusais teko prisivažinėti iki soties, tad stebėjimo patirties apie tai, kaip mamos keliauja su mažyliais vežimėliuose, turėjau. O ta patirtis įvairiopa: keleivių pasitaikydavo visokių, – vieni (tokių, laimei, teko matyti daugiau) būdavo linkę pagelbėti mamai, keliaujančiai vienai su mažyliu, o kiti nelabai. Pastarieji ne tik kad nepasisiūlydavo vežimėlio į troleibusą įkelti ar mamai su vaiku prisėsti, bet dar ir nosį paraukdavo, – matai, moteriškei su vaiku reikia kažkur važiuoti... Be to, teko pastebėti, kad ne visi vairuotojai apdovanoti aukšta vairavimo kultūra (pavyzdžiui, ne visada tvarkingai stotelėse sustodavo, važiuodami staigiai stabdydavo ir pan.), ir tik pastarąjį dešimtmetį atsinaujino miestų autobusų bei troleibusų parkai, – atsirado žemagrindžių troleibusų bei autobusų, gerokai palengvinančių kelionę su mažyliais.
Taigi vakarykštis sumanymas pavažiuoti troleibusu iš pradžių šiek tiek kėlė nerimą. Bet pirmasis stotelėje pasirodė žemagrindis troleibusas, į kurį įvažiuoti su vežimėliu neprireikė daug pastangų. Be to, važiavau ne viena, su mama, tad įkeliant ir iškeliant vežimėlį ji man padėjo jį prilaikyti. Troleibusas buvo artipilnis, bet keleiviai pasitaikė geranoriški – vietą iškart užleido. Negana to, kelionė nei mums, nei Antanukui visai neprailgo: pasitaikė malonių tetų, plačiai besišypsančių ir merkiančių akį mūsų mažajam :-) Manau, vakarykštė patirtis įkvėps drąsos ateinančioms kelionėms viešuoju transportu, ne tik miesto, bet ir tarpmiestiniu bei tarptautiniu.
Linkiu visiems gerų kelionių, – tokių, kad išlipus iš viešojo transporto mintyse prasisuktų ketureilis iš Keistuolių dainelės „Mėlynas autobusiukas“:
Mėlynas autobusiukas,
Sankryžoj žalia šviesa.
Mėlynas autobusiukas –
Mūsų meilė ir tiesa.
