Iš vienos mamos laiško redakcijai:
Noriu šiek tiek pasidalinti savo istorija ir sulaukti kritikos, patarimų, nes brangiausias žmogeliukas yra mano vaikas.
Esu vieniša mama, išsiskyrėme su vyru pries 4 metus, kai vaikui buvo 3 metukai. Visada stengdavausi su juo šnekėtis, į bet kokį jo klausimą atsakydavau, kad jo galvelėje neliktų klausimų ir jaustųsi saugus bei mylimas. Nuo kokiu 4,5 metų pas mus prasidejo pykčio priepuoliai, t.y. jis staiga gali net mušti mane, mėtyti daiktus ir niekaip negaliu jo nuraminti, nei gražiai kalbėdama, nei bardama, nei išvis nereaguodama...Nežinau, kodėl taip? Ką darau ne taip? Apie tėtį niekada nesakau nieko blogo, visada tik geri atsiliepimai.
Išvykome į Norvegiją, pragyvenome 2 metus, šiuo metu esame Anglijoje , nes taip susiklostė gyvenimas. Darau viską dėl geresnės vaiko ateities. Suvokiu, jog jam reikia stabilumo ir saugumo, tačiau suvokiu, jog būdama vieniša turiu rūpintis materialia gerove. Bet visada tariuosi su juo visais klausimais, paaiškinu, kodėl išvykome, kodėl mama dirba, kodėl aukle būna...
Tačiau pradėjau pastebėti, jog kiekvieną rytą jis jau atsikelia piktas, eina miegoti piktas, niekas nebedzžiugina, visada randa ir mato tik bloga...Labai prašau patarimo, kaip pakeisti jo mąstymą, kaip parodyti, jog yra be galo gražių dalykų būti laimingam...
Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė:
Jūsų gyvenime daug nelengvų permainų: skyrybos, porą tolimų persikėlimų kitur gyventi. Jau suaugusiam tai ypač didelis krūvis, vaikui – tikrai sudėtinga. Jūs pati gerai įvardinote pagrindinę problemą. Pats svarbiausias dalykas vaikams – saugumo jausmo plačiąja prasme užtikrinimas.
Jūsų sūneliui, visų pirma, pasikeitė šeimyninė situacija, - tai jau didelis išbandymas, vėliau porą kartų kraustėtės į skirtingas šalis, kur jums abiem teko bandyti pritapti. Aišku, gyvenimas diktuoja savo sąlygas, mums kartais lieka tik kuo geriau prisitaikyti. Sunku nežinant daugiau dalykų apie jūsų gyvenimą pasakyti, kodėl tiksliai jūsų sūnui pasireiškia pykčio priepuoliai, agresijos protrūkiai, bet tai galėjo išprovokuoti ir stiprus saugumo jausmo praradimas.
Kas provokuoja vaiko pyktį?
Pats vaikas aiškiai to negali įvardinti, bet galbūt jis nesąmoningai baiminasi galimų naujų pasikeitimų, juk kol kas jo gyvenime stabilus dalykas esate tik jūs. Nuostabu, kad vaikas jus turi. Mamą, kuri stengiasi, kad tik jos vaikui būtų geriau. Bet, kad sūnus jaustųsi saugiai jūsų nepakanka, jis turi jausti, kad jo aplinka taip pat yra stabili.
Dideli pasikeitimai vaiko gyvenime dažnai išprovokuoja pyktį, nuotaikų kaitą, norą prieštarauti, ką dabar ir patiria jūsų sūnus. Taip jis išlieja viduje susikaupusią įtampą. Juk ir mums suaugusiems panašiai būna, jei jaučiame įtampą, stresą, tik mes dažniau mokame susivaldyti.
Ką daryti, kad vaikas jaustųsi saugiai?
Gerai, kad jūs su sūnumi dažnai kalbatės, stengiatės paaiškinti, kas vyksta jūsų abiejų gyvenime. Jūs turite vaikui pabandyti padėti pajusti saugumą, susikurkite keletą dalykų, kurie būtų pastovūs.
Kalbėkitės. Siūlau su sūnumi kalbėtis ne priebėgomis, o kažkokiu pastoviu laiku. Pavyzdžiui, skirkite pasikalbėjimui laiko, kad ir 15-20 min. prieš miegą, bet kol vaikas nėra pavargęs.
Susikurkite savo ritualų: išsivirkite arbatos ir aptarkite ramiai dieną bei tuos dalykus, kurie yra svarbūs. Tai darykite taip dažnai, kiek galite sau leisti, galbūt kiekvieną darbo dienos vakarą ar kelis kartus per savaitę.
Mėgstama veikla. Kartu sugalvokite, ką labiausiai mėgstate veikti, ir paskirkite tam daugmaž pastovų laiką. Pavyzdžiui, šeštadienio popietę važinėjate dviračiais ar veikiate kažką kita. Taip kursite savo tarpusavio ryšį, o sūnus pajus, kad kažkas gyvenime gali būti stabilu.
Elgesio taisyklės. Įsiveskite pastovias tinkamo elgesio taisykles. Kartu aptarkite, koks elgesys yra priimtinas ir kaip už netinkamą elgesį turės sūnus atsakyti, nuobaudos turėtų būti nei per lengvos, nei per griežtos, priimtinos abiem. Svarbus taisyklių laikymosi ir nuobaudų taikymo pastovumas. Čia jūs turite nenuolaidžiauti, tokiu būdu taip pat stiprinsite saugumo jausmą.
Pykčio priepuolius dažnu atveju geriausia ignoruoti, tik sūnui nurimus po kurio laiko aptarkite, kas įvyko. Pasakykite, kad jums labai svarbu, kad sūnus gerai jaustųsi, tačiau taip reikšti pykti yra nepriimtina. Kartu sugalvokite, kaip sūnelis galėtų tinkamai išreikšti neigiamas emocijas. Jų slopinti taip pat negalima.
Kuo dažniau sūnui pabrėžkite teigiamus dalykus, jį skatinkite ir pagirkite. Rytus pradėkite su šypsena pasveikindama sūnelį, pabandykite išmokyti jį nusišypsoti sau žiūrint į veidrodį, nuotaika kaip mat pasitaisys. Vakarais aptariant dieną būtinai pasidžiaukite bent trimis gerais dalykais, kurie tą dieną nutiko. Stiprinkite sūnelio pasitikėjimą savimi, taip ir mąstymas po truputį taps labiau teigiamas. Vaikai mokosi iš mūsų pavyzdžio, jūs pati sūneliui girdint stenkitės labiau džiaugtis, pabrėžti geras ir gražias gyvenimo puses, taip ims daryti ir jis.
Sėkmės ir stiprybės Jums.
