Laba diena,
Rašo Jums mama Tatjana. Neseniai buvo publikuotas mano kreipimasis pagalbos: SOS: kaip sutramdyti mažąjį teroristą Norėčiau pasiteirauti specialisto komentaro. Deja, situacija labai pablogėjo ir, bijau, tas įtakojo ir šiltiems tarpusavio santykiams tarp šeimų. Gaila draugystės, juk pabėgti nuo problemos ne išeitis...
Kiek suprantu iš draugės žodžių, tas berniukas su niekuo daugiau nesimuša. Neva agresyvus tik prieš mano vaiką. Įdomu, dėl ko taip būna, kaip 2 metų ir 3 mėn vaikas taip selektyviai žaidžia... Ir vis dėlto, ar yra prasmės man mokyti savo sūnų (1 metai 8 mėn) duot atgal? Lauksiu pagalbos!
Atsako psichologė Vika Aniulienė:
Laba diena,
Vaikų agresijos nereikia mokinti, nereikia mokinti muštis, bet apsiginti visi turi teisę. Kaip ir kiekviena mama, turite kovot už savo mažylį. Tai, jog vaikas nemuša kitų, tik vieną - nepasiaiškinimas. Smurtas neturėtų būti naudojamas nė prieš vieną vaiką.
Kiek anksčiau psichologė yra komentavusi, kad mažam vaikui būtinos griežtos ribos:
"Visos problemos, atsirandančios vaikystėje, dažniausiai yra dėl tų ribų nebuvimo. Tėvai įsivaizduoja, kad auklėja ir augina šiuolaikiškai "viskas galima", o vaikas tuo tarpu jaučiasi nuskriaustas, neprižiūrimas ir nemylimas. Jei galima viskas, tai tas pats, kad tėvams aš nerūpiu, dėl to galiu daryt, ką noriu. Tėvų didžiausia pareiga ir atsakomybė – nubrėžti tas ribas, o vaikui, kad jis jaustųsi saugus, nuolat tas ribas bandyti.
"Viskas galima" labai skiriasi nuo "bet kas galima", ir auginimas demokratiškai skiriasi nuo auginimo anarchiškai.
Jeigu šiandien ta diena, kai ožiai nesibaigia – apmąstykit, kur Jūsų tonas pernelyg švelnus, kur nėra griežto "ne", "negalima". Tėvai yra autoritetai ir vadovai, o vadovai kartais turi parodyti kelią, neleisti nuklysti į vieškelius ir reikalauti tvarkos laikymosi"
Plačiau apie mažųjų agresiją, isteriją mušimąsi - šiuos straipsniuose:
Mažam vaikui būtinos griežtos ribos
