Gerą savaitę skaičiau savo senus dienoraščio įrašus. Labai buvo gera prisiminti kiekvieną akimirką. Kaip visgi tos malonios smulkmenos išsitrina iš atminties, palikdamos tik svarbią esmę, o čia vat yra ir parašyta. Skaičiau ir tyliai tyliai džiaugiausi, kad rašiau.
Viskas ten buvo/yra labai pūkuota. Viskas numyluota ir viskas iščiustyta iki žydrų debesėlių ir vaivorykščių. Dabar sėdint atrodo, kad taip nebūna. Na be jokio spygliuko. Ar būna? O gal kalta ta jausena kaip tu jautiesi tuo metu? O gal tai lemia būsena, kuri panašesnė tik į aukščiau žemės, nei į realybę? Mano atveju turbūt šis variantas.
Kaip taip galima nestovėti tvirtai ant žemės ir skraidyti motinystės debesėliuose man dabar nesuvokiama :) bet taip buvo ir su manim. Nenorėjau matyti nė vieno spygliuko, nes viskas kas yra apie mano vaiką buvo tiesiog pūkuotai tobula ir aš kartu su juo. Tačiau normaliam gyvenime (o tokį manau aš ir gyvenu) viskas keičiasi, o keitiesi ir tu. Turi pereiti visas fazes ir išjausti viską kas tuo momentu skirta, negalvojant kaip turėtų būti, nes va dabar sėdžiu ir net nusipurtau nuo tiek daug mažybinių žodelyčių iš savo burnos ir atrodo no no no, taip neturi būti kai susilauki vaikų, taip neadekvačiai elgtis tikrai no no no :) bet visos mes tai pereiname ir tai nuostabu. Kaip ir reikia laiku iš to išlipti ir atsistoti ant žemės tvirtai, kad galėtum duoti ranką savo jau paaugusiam špokui ir vesti jį drąsiai ir tvirtai per gyvenimą.
Gyvenant tam pūkuotam pasaulėlyje visos problemos atrodo menkos. Kokios problemos? Didžiausia problema yra kaip išbūti šalia savo pūkuotuko 24 valandas per parą. Ir aš nejuokauju. (čia aš vidinei sau sakau). Tačiau vieną dieną atsikeli ir supranti, kad ir turi ir nori nuveikti dar šį tą per dieną, ne tik žiūrėti į miegantį pūkuotuką ir skaičiuoti jo akyčių sumirksėjimus. Va tuomet pamažu ir stojiesi ant žemės. Vis tvirčiau, vis stabiliau, vis su daugiau atsakomybių aplinkui. Pūkuotukas auga ir po truputėlį pradeda rodyti savo spygliukus. Kartais išsiveržiantis mano noras pagulėti bent 10 minučių ramiai apsikabinus, kaip pradžioje, tampa sunkiau įgyvendinamas, nes mažasis dygliuotas pūkuotukas turi svarbesnių reikalų tyrinėjant pasaulį, kuris nesibaigia su mama.
Tai apie ką aš čia?
Taigi mano pūkuotukas Jonas auginosi savo dygliukus po truputį ir per 3 su pusele metų užsiaugino užsispyrimą, susierzinimą, poreikį, pasiutimą, veržlumą, ūmumą, užsidegimą, tvirtą nuomonę. Tie dygliukai kartais būna aštresni, o kartais kažkur dingsta ir grįžta mano pūkuotukas su "mamyte, aš tave myliu iki pirmyn ir atgal" kokioms 5 minutėms :)
Čia prieš keletą mėnesių atėjo suvokimas, kad tik už 3 metų Jonas jau bus pirmokas. Tik 3 metai ir mano pūkuotukas, bijau ir pagalvoti, kokių dygliuotuku pavirs. Pasižiūriu aš į jį ir man jis atrodo dar toks mažiukas, aišku iki tada, kai išsižioja ir pasigirsta "bet tu mamyte, paklausyk". Labai keistas jausmas. Lyg ir didžiuojiesi koks didelis ir protingas užaugo, bet tuoj po minutės pagalvoji, koks tu visgi dar mažiukas. Man rodos beldžiasi vėl naujas etapas mūsų santykyje. Paskutiniai metai buvo labai greiti Jonuko tobulėjime ir augime. Ne fiziologiniame, o psichologiniame-emociniame. Jonas tampa labai įdomia asmenybe, kurią arba priimi arba tavo problemos :) Mane kartais gąsdina, kad jis charakteriu labai primena mane. Juk puikiai suvokiu ką reiškia "eiti kiaurai sienas" dėl savo nuomonės ir įsitikinimų, ką reiškia būti užsispyrusiam, kartais ir ne savo naudai, ką reiškia būti užsidegančiam, kai jausmai veržiasi kaip iš gausybės rago ir su trenksmu. Bet kartu sau viduje labai labai labai labai labai labai labai labai laaaaaabaiiii (kaip Jonukas mėgsta pasakyti pabrėždamas įvykio įspūdį) džiaugiuosi, kad auga individualybė su didele širdimi. Kaip matau "kietasis" Jonuko pagrindas yra tvirtas ir vystosi savaime, o vat dirbti man norisi su jautriąja jo puse. Prisiliesdama prie jos, aš pati daug mokausi ir ieškau savęs. Kad ir koks Jonas būtų "kietas", bet jam vis dar velniškai reikia daug apkabinimų, labai daug mylavimų, labai daug užuojautos, supratimo ir kantrybės kritiniais momentais. Jis gali pasikeisti per minutę kaip diena ir naktis. Čia vyko karas, skraidė kamuoliukai, vyko automobilių modeliukų avarijos, skambėjo skardus juokas, o čia va jau susikuitęs į kokoną mano glėbyje ir ramybė bei taika namuose. Čia sienos kilnojosi nuo šūksnių, bėgiojimo, dūkimo, o čia žiūrėk vis dar beveik kiekvieną naktį atitpena pūkuotukas iki mūsų lovos krenta kryžium per vidurį, pašnibžda į ausį "aš atėjau ir aš tave myliu" ir sminga į tokį saldų sapną, kad norisi ne miegoti o žiūrėti į jį miegantį.
Pamenu, kaip aš jaudinausi prieš išleidžiant Jonuką į darželį, nes juk buvo visiškai prilipęs prie manęs. Be manęs nė žingsnio. O tik dabar suvokiu, kaip darželis padėjo atskleisti tą jo "kietąją" pusę, kurios nedaug matėsi būnant namuose tik su jautriąja mama. Darželio etapas ėjosi net geriau, nei galėjau svajoti. Nei daug ligų, nei daug krizinių moentų, tik kuo toliau tuo daugiau gerų įspūdžių ir augimo. Šią vasarą ilgųjų mūsų šeimos atostogų metu, po savaitės prie jūros iš vaiko išgirsti "na tai kada į darželį" nustebina gerąja prasme.
Per šiuos paskutinius metus išmokau viską priimti natūraliai. Išgyvendinau iš savo galvos tokius apibrėžimus, kaip "3 metų krizė", "hiperaktyvus vaikas", "problematiškas vaikas". Mano vaikas yra labai normalus ir teisingas. Ši mintis man pagaliau leido susikalbėti su Jonu, o ne kovoti su juo. Ir žvelgiant į ateitį aš labai džiaugiuosi, kad mano vaikas turi tas savybes, kurias turi ir tik mano atsakomybė ar jos išaugs teisingomis kartu su Jonu.
Taigi va taip mano pūkuotukas virto dygliuotuku, o per metus darželyje iš kačiuko jau virto voveriuku. Šis faktas labai svarbus paminėti, nes pavadinus Joną kitaip, galit jį labai įžeisti :)
