Pusmetis be kamerų

Fotoaparatas dažniausiai įtraukiamas į būtiniausių daiktų sąrašą ruošiant lagaminą į ligoninę pasitikti mažylio. Fotoaparatas nuolat spragsi įamžindamas pirštukus, skruostukus, pasimaivymus, šypsenėles, seilėtekius, pingvino eiseną, išradimus su pasiektais daiktais.

Hubertui pasisekė nes šalia mano buitinių paspragsėjimų reguliariai  sužibdavo ir profesionalios kameros švieselė. Subtilūs, jautrūs kadrai, virpinančios ir džiaugsmingos akimirkos galiausiai sugulė atmintinėje – tai MK filmavimo komandos dovana. Sakau pasisekė, nes užaugus bus ką papasakoti Hubertui. Man – ką prisiminti. Šiandien dar nė karto  nežiūrėjau įrašo pakartotinai, bet po keliasdešimties metų  tikiu turėsiu ne vieną progą išspausti ašarą.

Su aitvarais pasitikom Huberto vaikystę ir taip pabaigėm reguliarų pasivaidenimą eteryje. Kas pasikeitė mūsų gyvenime per šį pusmetį išjungus kameras? Visų pirma projektą jau beveik spėjau užmiršti, tik šiandien pagalvojau, kad gražu būtų sukurti blogą – atsisveikinimą, todėl dar kartą pabandysiu paanalizuoti kur buvome įsivėlę.

Su Hubertu gyvename prie miško, retai lankiausi mamų kolektyvuose, todėl „žvaigždėmis“ pasijusti nespėjome. Gal kokį žvilgsnį vietinėje parduotuvėje pastebėjau, o gal ir jis buvo įprastas, tiesiog pati prisigalvojau. Už tai Huberto probobutei buvo apie ką pasikalbėti su draugėmis.   Huberto diedukui buvo proga aptarti mano „mekenimus“ (kalbėjimo stilių), pažįstamiems akies krašteliu žvilgterėti kaip ir kuo gyvename. Aš pati labiausiai stebėjausi vedėjos Eglės prakalbomis prieš kiekvieną reportažą. Ji pati kuria ir skaito savo tekstus. Atrodo, kiekviena laidelė „sukasi“ apie vaikus, lyg ir nuolat apie tuos pačius dalykus, o kas kartą iš jos lūpų labai gražiu tembru apipinama mažojo žmogaus turėjimo laimė, motinystės džiaugsmas ir rūpesčiai.

Pusmetis už kadro. Ir? Visgi kartais kažko trūksta. Gal pasiilgstu to jaudulio, netikėtų klausimų, ir tikėtų, kurie sužadina, subrandina akies kamputyje ašarą. Šiandiena labiau ūgtelint mažiesiems, dažniau bėgiojant paskui, nei svajingai supant glėbyje vis rečiau randu progą „pagulėti“ savo gėlėtose mintyse. Tie klausimai pasverdavo laimę. Koks būtų tobulas mamos rytas? Kodėl TAI tau svarbu? Ko linkėtum savo vaikams? Kodėl ji gera mama? Kodėl keliauji kartu? Sakiau, kad tikėta. Gal ir paprasta. Pabandykite atsakyti. O jei į kamerą? Be ilgos pauzės? Tas kas išplaukia iš besidraikstančių mamos minčių. Tikiu, subrandinsite ne vieną ašarą, norėsis pasakyti paprastai, o kartu ypatingai. Nes mamos minčių daina pati melodingiausia. Padainuokite.

Dar trupinėlio trūksta paskatinimo pasipuošti, pasilepinti, papuošti ir palepinti, iškepti pyragui, pamerkti gėlių.

Dar truputėlį liūdna, kad pati vis rečiau fiksuoju Huberto gyvenimo akimirkas, o ir laikmenos su atmintimi šį kartą niekas nedovanos. O per pusmetį Hubertas truputį vis dėl to pasikeitė. Užaugino garbanas, styptelėjo arčiau saulės – gerokai, o svarstyklės šįryt  rodė per 15 kg... Ai, man tai visai lengvas. Pirmagimį sūpuojant ryškiai atsimenu akimirkas kai rodės viskas – išmesiu iš glėbio, nebegaliu, bet raumenukai kažkaip prisitaikydavo ir žiūrėk po savaitės papildomą kilogramą nešioju kaip niekur nieko. Su Hubertu to nebuvo. Turbūt raumenį turiu kietesnį.  Gimė didelis – man tai atrodė mažytis (na kol nepamačiau tokio pat amžiaus kito leliuko). Dabar didelis – man tai vis tiek mažiukas, ypač kai šalia laksto dičkis. Juokaujam, kad Hubertas praėjęs vyresniojo brolio mokyklą – nepasiduodantis, nepastumiamas. Ir kūliais kartu ritasi ir lenktynėm eina. Viską kopijuoją, o vyresnėliui ne kiekvieną dieną patinka pavyzdingą pavyzdį rodyti. Išmoko balansuoti dviratuku, pamėgdžioti katę, šunį ir kiaulę, sakyti porą skiemenukų, visur rodyti piršteliu ir burgzti stumiant mašinėlę. Dar labai mėgsta miegoti mūsų lovoje, šypsotis šypsena, kad net mėlynas savo akeles užstoja. Tik meilumas per didelis – nepakavosi.

Štai tokia Supermažylio sakyčiau atomazga. Ačiū kas buvote kartu: stebėjotės ir džiaugiatės. O jei imsim kada ir dar pasirodysim tikiuosi apsidžiaugsit, nes mes dar neatsisveikinam.