JURGITOS relikvija iš praeities - beždžionėlė "Čiunga čianga"

Įstabus tas vaikystės pasaulis!

Parpėdina jis atmintin per

šiurpulingas Haufo pasakas,

skaitytas tyliai vakarais.

Išnyra iš gelmių ryški, žaisminga

praeitis su draugų būreliu:

čia žaidžiam „pagaliuką“,

čia „klases“, čia šokinėjam

per gumelę ar gaudome žalias varles.

O dar žaislai, žaislai, kurių

per daug tikrai nebūta,

tačiau į kampą numestų jų nematyt -

medinės kaladėlės, traktoriai ir lėlės,

arkliukai, meškiai, beždžionėlės,

dar krokodilas Gena su Kūlverstuku,

Knysliukas, Mikė Pūkuotukas,

matrioškos ir kiti žaislai,

dabar belikę tik žaislų muziejuj,

jų vietą užėmė kiti – nauji.

Modernesni? Neabejotina.

Įdomesni? Kaip pažiūrėsi...

Ir visgi,  jie - mano vaikystės dalis!

Ilgai ieškojau mano vaikystės žaidimus ir žaislus primenančių fotografijų ir per keletą dienų, galima sakyti, aplankiau daugybę savo atminties kertelių, kuriose radau daugybę man pačiai pamirštų vaikystės akimirkų.

Pirmiausia noriu pasakyti, kad mano vaikystės prisiminimai neatsiejami nuo mano jaunesniosios sesers. Visi žaidimai ir žaislai daugiausia būdavo mudviejų. Kai tėveliai išėję į darbus mus palikdavo vienas, tai mes 4-6 metų panelytės oi prisigalvodavome įvairiausių žaidimų, kad net žaislų jokių nereikėdavo.

Vienas įsimintiniausių mudviejų žaidimų - saliutai. Išvyniodavome juostinio magnetafono kasetes ir iš tų pilkų, blizgių lengvų juostelių mėtydamos į viršų šaukdavome - valio, saliutai. Kartais tą patį darydavome prisikarpiusios smulkių popierėlių.

Vėliau su kiemo draugais ir puseserėmis ar pusbroliais nuo ryto iki vakaro žaisavome "kvadratą", šokinėdavome "klases", per tampomą gumą.

Kalbant apie žaislus, kaip ir savo eilėraštyje rašiau, jų nebuvo daug, bet visada mėgstami ir reikalingi. Tėvai pirkdavo man ir sesei vienodas lėles. Net jei būdavo kurios nors gimtadineis, nenuskriusta likdavo ir antroji sesė.

Štai šioje nuotraukoje matyti mūsų mėgtsamiausios ir man iki šiolei prisiminimuose likusios lėlės (aš dešinėje, sesė kairėje).

Dar turėjome tokius geltonus plastmasinius (abi vienodus) arkliukus, kurių mums pavydėjo net kaimynų vaikai. O vieną iš jų deja kažkas ir pasisavino labai užpavydėję :)

Štai čia puseserės meškiukas, kuriį kas vasarą mes su sese nuvykusios pas močiutę vasaroti vis pasigiebdavome ir žaisdavome, kol jis galiausiai visai sudrisko. Beje, jis mumjs labai patiko, nes tuomet priminė mieląjį animacinio filmuko herojų Mikę Pūkuotuką.

Dar pamenu turėjom medinių mašinyčių, plastmasinių mėlynų traktorių, lavinamųjų žaidimų (šaškės, domino su gyvūnų paveikslėliais).

O štai čia mano vyro pirmasis automobilis, gautas krikštynų proga.

Štai mano puseserės ir pusbrolio žaislai.

Pamenat rusiškų ženkliukų rinkimo maniją? Keletas tokių ženkliukų likę ir pas mane.

O štai iki šių dienų išlikęs mano žaislas yra beždžionėlė, kurią vadindavau "Čiunga čianga". Jai jau virš 20 metų. Ypatinga tuo, jog pirštuką žįsdavo kaip čiupltuką. Miela, maža beždžionėlė.

Tokie štai mano vaikystės žaislai ir prisiminimai apie juos. Gaila, tik kad nuotraukų kokybė prasta, tačiau ir jos itin vertingos.

Kodelcia