Rokas nuo pat mažens mėgo skaičius. Turėjome tokią kietą knygutę su skaičiais, tai dar turbūt nė metų neturėdamas ją vartydavo ir vis sakydavo – diu diu. Nuo to laiko visur, kur pamatydavo skaičius – sakydavo “diu”. Tai vat nuo tos knygutės mes ir pradėjome pažintį su skaičiais, tos knygutės jau neliko, nes buvo labai mėgiama ir suskaityta iki visiško sudūlėjimo ;)
Žinoma, geriausiai skaičius mokintis žaidžiant – mes taip ir darydavome – skaičiuodavome, kokio aukščio bokštas iš kaladėlių:
Kiek gulbių pas mus atplaukė ar kiek ančių matome prie tvenkinio:
Darželyje dar neturint trijų metukų vaikas kuo puikiausiai mokėjo skaičiuoti iki 10, ir pažino visus tuos 10 skaičių parašytus. Mat darželyje buvo labai įdomi skaičių dėlionė, tai atėjus pasiimti vakare, visada rasdavau palinkusį prie tos dėlionės.
O mes ir toliau visur stengiamės skaičiuoti, kad ir grybaujant grybus:
Ar keliaujant parkuose šerniukus:
Jau paaugus, labai mėgstame žaisti parduotuvę, pradžioj su žaisliniais pinigais, dabar jau ir su tikrais centais žaidžiame.
O naujausias mūsų išradimas kelionėse su sūnumi, skaičiuojam, kiek užtruks nuvažiavimas iki tam tikro taško, tai esame kažkur su pagalba suskaičiavę iki 200 su viršum su penkiamečiu. Tai dabar taip įvaldę tą žaidimą, kad jau net atstumus kai kur matuoja, iki kiek suskaičiavus, pvz., iki parduotuvės iki 30, ar pan. Labai smagus užsiėmimas, ir važiavimas neprailgsta, ir klausti nereikia, ar jau greitai, ar jau atvažiavom...
Ir aišku jau mokinamės sudėti ar atimti. Tam naudojame dantų krapštukus – dėliojame su jais kiek prie kiek pridėjus. Šiam užsiėmimui nereikia net jokio žaidimo, taip įdomu, kas čia gaunasi sudėjus ar atėmus.
Tikiuosi, kad ir mokykloje nedings noras pažinti skaičius ir veiksmus su jais.
Tiesiog skaičiuojam kol juda mašina 😀 bet puikus variantas skaičiuoti ir pravažiuojančius automobilius ar pan. 😉
O kaip skaičiuojat važiuodami iki, pvz., parduotuvės? Tiesiog įsėdat ir pradedat skaičiuot ar tam tikrus objektus skaičiuojat? 😀