Roko ir Urtės tėtis: „O aš padarysiu taip, kaip reikia!”

Taip, šia tema ir aš, ir tėtukas turėtumėme daug ką pasakyti... :)  Mums, mamoms, vis norisi pamokyti tėčius, kaip aprengti, kaip pamigdyti, kaip pamaitinti, kaip užsegti sauskelnes.... galėčiau tęsti be galo :) Bet gi situacija tokia, kad tėčiai kuo puikiausiai viska moką patys, tik daro viską kažkaip kitaip nei mes . Man tikrai jau ne kartą kilo mintis, jog mūsų tėtukas daro tą specialiai, norėdamas parodyti, jog jis kuo puikiausiai viską moka ir jam viskas gerai gausis, jei darys kitaip nei aš parekomenduoju (sakau su ironija, nes kaip suprantu mano rekomendacijos labai griežtos būna :D).

Iš pat ryto pabudus, dar vyrukams neišėjus pro duris tyliai šaukiu: „Būtinai uždėk šaliką ir pirštines Rokui!“ O po kiek laiko atsikėlus su mažąja matau, kad tos pirštinės ir šalikas kuo puikiausiai leidžia laiką lentynoje. Ir ką? Ir nieko, nei sūnus sušalo, nei susirgo (tfu tfu tfu). Gal tikrai tie tėčiai gerai daro:  ir pasigrūdins vaikas, o jei bus šalta, gal pats paprašys šaliko ar pirštinių, taps savarankiškesnis. Vat būtent tą ir pastebėjau – bent jau mūsų tėtukas stengiasi sūnų padaryti savarankiškesniu, pagrūdinti. Juk su tėčiu ledus galima lauke valgyti ir žiemą!

Atsiradus mažajai šeimos narei Urtei, tėtis ir čia prideda ranką – jam atrodo, kad aš per storai aprengiu, tai jei jau gauna galimybę dviese su Urte ruoštis į lauką, visada uždės tik kokią ploną kepurytę (gi karšta jai su ta šilta kepure, dar gi kapišonas pažiūrėk koks... Kam tas šalikas? Ir taip gerai užsisega kombinezonas...). O jei jau pataisyti jį, tai baisiai supyks ir kurį laiką nei rengs, nei į lauką veš... :) Tad ir tyliu, tyliu... Ir jau kelintą kartą pastebėjau, kad susiranda stalčiuje kojinytes, kurios derintųsi prie palaidinukės mažylės... Aš tai tikrai kartais iš greito pirmas iš stalčiuko išsitraukiu ir tiek :)

Migdo mūsų mažąją šeimos narę savaip – nors aš sakau – pasupk, pasupk, greičiau užmigs, matai gi verkia... Bet ne, laiko šiltai sau ant kelių gulomis ir šypsosi man. Ir tikrai po kelių minučių ir mažoji jau miega be jokio supimo :)

O jau knygučių skaitymas – mūsų tėtukas skaito labai retai, bet jei jau skaito – su intonacija, gaunasi visas spektaklis praktiškai, net aš su šypsena veide klausausi ir atsipalaiduoju. Tik čia jau būna griežtai – viena trumpa knygutė ir taškas, tėtiškai griežtai.

O jau buvimas lauke su vaikais – tai be išlygų kitoks – leidžiama jiems viskas – siausti, taškytis balose, lėkti su dviračiu pasiutusiu greičiu, ropštis į smėlio ir molio krūvas. Net ir pasivažinėdamas su mažąja tėtis neatsispiria pagundai:

Kaip mes mylim savo tėtuką!!!