Asmeniškai aš savo vaikus auginau ir auginu pati. Be jokių auklių. Tai joks pasigyrimas ar didžiavimasis tuo. Tiesiog faktas. Tai galėjau, galiu ir, tikiu, galėsiu daryti dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, mano profesija man leidžia dirbti iš namų. Antra, po ranka visada yra seneliai – vyro tėvai gyvena tame pačiame mieste. Sulaukę reikiamo amžiaus tiek dukra, tiek sūnus – iškeliavo į darželį. Sūnui, tiesa, tai visai šviežia, dar vos kelių dienų patirtis.
Stebukladarės ar pamotės raganos?
Kodėl šiame įraše nusprendžiau kalbėti apie aukles? Na, jų per savo abiejų vaikų priežiūros atostogas, prisižiūrėjau daug ir visokių. Jas sutikdavau miesto žaidimų aikštelėse, parkuose, žaidimų kambariuose. Kai kurios jų mane taip pat palaikydavo aukle. Matyt nedaugelis mamų renkasi kelerius metus prižiūrėti savo atžalas, dauguma jų noriai ar nelabai (spiriamos finansinių aplinkybių) išskuba į darbą. Vienos mano sutiktos auklės išties buvo tarsi neprilygstamosios Merės Popins, šiltai bendraudavo su vaiku, kartu su juo žaisdavo ir kiekvieną mažmožį paversdavo beveik stebuklu. Kitos, deja, primindavo labiau pamotes raganas iš vaikystėje perskaitytų pasakų – vaikus bardavo, kiekviename žingsnyje drausmindavo, ką jau kalbėti apie kokią nors bendrą jų veiklą. Trečios apskritai būdavo sau (kalbėdavosi telefonu, naršydavo facebook‘e ir pan.), o mažyliai – sau. Viena gana garbaus amžiaus auklė mane išvis kone nokautavo savo elgesiu – į kiemą atsivedusi maždaug pusantrų metų mergytę, ją pasodino ant suoliuko ir visas porą valandų, kol juodvi buvo lauke, mažąją penėjo: sumuštiniais, sausainiais, saldainiais, barankomis, bandelėmis ir t.t. Liūdniausia buvo tai, kad mažylė visą tą laiką paklusniai sėdėjo ir valgė. Jokių sūpynių, čiuožynių ar kapstymosi smėlyje. Paklausta, ar mažylė nepersivalgys, garbingoji dama atšovė, jog tai ne mano reikalas. Išties ne mano. Bet aš būdama tos mergaitės mama tokią savo vaiko Merę Popins pasiųsčiau toli toli. Be galimybės grįžti atgal.
Kalbant apie vaiko priežiūrą tuomet, kai reikia eiti dirbti, kai kurios mamos mano, kad darželis neabejotinai geriau. Mat ten vaikas bendraus su bendraamžiais, išmoks pasirūpinti savimi, greičiau socializuosis. Be to, nereikės svetimo žmogaus – auklės – įsileisti į namus. Galbūt. Tačiau jei vaikutis vos vienerių, jei į darželį jam per anksti? Šis mano įrašas ne apie tai, kas vaikui iš tiesų geriau – darželis ar auklė, mat gyvenime situacijų ir aplinkybių būna išties įvairių, būna ir darželių blogų ar gerų, ir analogiškai – auklių. Visos mes, mamos, renkamės skirtingai. Pabandžiau įsigilinti, ko labiausiai bijo mamos, vaikui ieškodamos auklės ir kiek jų nerimas pagrįstas.
Iš dešimties tinkamos vos dvi
Anot aukles tėvams susirasti padedančių įmonių atstovų, mamos nerimauja pagrįstai: tyrimai rodo, jog iš dešimties kandidačių dirbti su mažais vaikais – tinkamos dažniausiai būna vos viena ar dvi. Tėvai apskritai pirmiausia auklės ieško iš šalies: tarp giminaičių, kaimynių, prašo ką nors rekomenduoti kolegų ar virtualių mamų. Nesvarbu, kad būsima auklė ne pedagogė, kad gal šiek tiek net savotiška, svarbu – „sava“. Jei jau specialiais tyrimais, ilgalaike specialistų stebėsena nustatyta, kad iš dešimties kandidačių į Merės Popins pareigas tinkamos vos dvi, kaip šiame reikale susivokti pačiai mamai, neturinčiai jokių specialių testų, atrankų patirties?.. Taigi, apsigauti – labai lengva.
Kiekvienai mamai rūpi, kad jos vaikas būtų saugus. Tad būtina, kad auklė būtų psichiškai sveika, neskriaustų vaiko, nepaliktų jo be dėmesio. Puikiai pamenu, nors man tada buvo vos šešeri, kaip mano metukų brolis, kurį tais laikais prižiūrėjo kažkokia garbaus amžiaus močiutė iš gretimos laiptinės, nusirito nuo sofos ir smarkiai susidaužė galvą. Nukrito dėl to, jog ta močiutė apskritai jį tiek težiūrėjo, jai pačiai reikėjo priežiūros, mat ji sunkiai vaikščiojo. Buvau prigrasinta nieko nesakyti mamai. Žinoma, aš pasakiau... Vaiko nepriežiūra – tai labai rimta. Auklė privalo prižiūrėti. Bet gi gyvenime visko pasitaiko. Tokias baimes dar labiau pastiprina paviešinti atvejai, kai slapta vaizdo kamera užfiksuoja netinkamą, vaiką traumuojantį auklės elgesį.
Svarbiausia vaikas ar įvaizdis?
Dalis mamų, net neabejoju, ieškodamos auklės baiminasi, ar teisingai pasirinks, ar ne per daug jai mokės, ar nebus aplinkinių palaikyta kvaile, jei josios Merė Popins nevairuos automobilio, nemokės, nedarys ar tiesiog nenorės daryti to ar ano. Juk va kolegės pusseserės draugės vaiko auklė tai toooookia nereali. Ji dar ir namus sutvarko, šunį išveda, valgyti išverda, į parduotuvę sulaksto. Ir beveik už ačiū. Tokioms pagyruolėms ir statusui tarnaujančioms moterims bent jau man norisi pasakyti: gerai dar kad tikrosios namų šeimininkės funkcijos tokia auklė neatlieka, kitaip tariant, vyro guolio nešildo. Et... ką čia ir bepridursi. Juk išties yra moterų, kurioms auklės paieška yra orientuota ne į vaiko poreikius, bet į įvaizdį.
Kiek teko domėtis, pastebėjau, kad dabar ypač dažna mama bijo „senos auklės“. Prisimindama aukščiau aprašytos kieme matytos mergaitės ar savo brolio atvejį, matyt, ir aš bijočiau Kita vertus, dabartinės šešiasdešimtmetės nė iš tolo nebeprimena bambeklių bobučių. Jos puikiai atrodo, vairuoja, šoka zumba ar užsiiminėja karštąja joga. Be to, joms jau nebereikia auginti savo vaikų ar daryti karjeros, ir jos mėgaujasi savo darbu.
Tobulumo paieškos toli nenuveda
Žvelgiant iš psichologinės pusės, kai kurios nūdienos mamos labai bijo, nes... nepasitiki savimi, savo vaiku ir šį prižiūrinčiu asmeniu. Jos nori būti tobulos ir įsivaizduoja, kad niekas kitas pasaulyje geriau už jas negali pasirūpinti jų atžala. O jei reikia vaiką dalį dienos patikėti kažkam, vadinasi tokia mama jau nebe tobula, ji bloga.... prasideda savigrauža, užvaldo stiprus kaltės jausmas. Įsisuka užburtas ratas.
Reziumuojant galima pasakyti štai ką. Ar ieškodama vaikui auklės, mama smarkiai nerimaus, baiminsis (žinoma, atmetus visas objektyvias priežastis), pirmiausia priklauso nuo jos pačios pasirengimo atsiskirti, taip pat nuo požiūrio į savo atžalą. Jeigu mama mano, kad jos mažasis toks bejėgis, jog jam kiekviename žingsnyje dar reikia mamos, tuomet situacija rimta. Patikėti kam nors vaiką bus išties sunku. Na, o jei vaikas suvokiamas kaip atskira, besivystanti asmenybė, tiek mamai, tiek mažyliui, tiek auklei bus žymiai lengviau.
O kokia Jūsų nuomonė bei patirtis, mielos mamos?
