Kai prisimenu pirmas dienas Marčiuko darželyje, atrodė, kad košmaras niekada nepasibaigs: kasdienės ašaros, nenoras paleisti mano rankos, pasilikti su auklėtojomis.
Gyvenau ir laukiau, kada ateis toji diena, kada mes su džiaugsmu eisime į darželį, kada man pamojos rankute ir pasakys: "mama, ate".
Mano dideliam džiaugsmui, įvyko lūžis. Martynukas adaptavosi, priprato prie grupės vaikų, auklėtojų. Su malonu pradėjo pasilikti, vos spėjame permauti batukus ir jau lekia.
Nedavė ramybės klausimas, kaip jis mane išleis iš namų, nes man reikia anksčiau išeiti, bet vaikas suprato, kad niekur nedingstu ir kasdien grįžtu, todėl kasryt pamojuoja ir pasako: mama, ate, mylia.
Pradžioje skubėdavau į darželį, kad kuo greičiau pasiimčiau, bet, vieną dieną atėjau, o jis dar norėjo pažaisti, teko palaukti, namo jis niekada neskuba, nenori skirtis su draugais.
Džiaugiuosi, kad didžiausias siaubas tapo geriausiu draugu, kad noriai lanko, kad jam ten viskas patinka: valgyti, miegoti, žaisti. Galiu ramia širdimi eiti į darbą ir nebijoti, kad jam nesiseka.
Kaip smagu, kad taip darželį pamilo 😀 ir mamytei lengviau 😉
Uch koks šaunuolis. 😀