Į knygynų lentynas grįžta jau klasika tapusi prancūzų autoriaus Christiano Bobino ypatingo jautrumo istorija „Džiugė“. Lengva, jauki ir šviesi knygelė apie svajotoją Albeną šįkart skaitytojus džiugins ne tik puikiu tekstu, bet ir dailininkės Sigutės Ach iliustracijomis.
Christianas Bobinas – prancūzų poetas, filosofas ir daugiau nei 60 knygų autorius. Jo apysakoje „Džiugė“ (leidykla „Nieko rimto“, 2017 m.) pasakojama išskirtiniu jautrumu apdovanoto jaunuolio Albeno istorija. Lakoniška ir poetiška kalba išsiskiriančiame kūrinyje per netikėtus ir dažnai šypseną keliančius veikėjų poelgius skleidžiasi kasdienybės magija, paprastumo grožis bei amžinas tyros vaikystės ilgesys. Tai knyga romantikams, svajotojams ir tiems, kurie randa laiko pakelti akis į debesis ar žydintį kaštoną ir jais pasidžiaugti. Ir, žinoma, tiems, kurie norėtų išmokti rasti laiko gražioms gyvenimo smulkmenoms.
Kalbiname dailininkę Sigutę Ach apie jos įspūdžius skaitant ir apipavidalinant knygą, iliustracijų reikšmę, svajones ir planus.
- Jau seniai norėjote iliustruoti Christiano Bobino „Džiugę“. Kuo jus sužavėjo ši knyga?
- Leidyklos vadovas Arvydas labai gerai mane pažįsta, tad ne kartą matė su senuoju „Džiugės“ tomeliu rankoje. Jis žinojo, kad žaviuosi šiuo kūriniu, randu jame daug savęs, tad atsiradus progai paskatino mane imtis šio kūrinio apipavidalinimo, o aš, kaip visada, kurį laiką nedrįsau, mat kai kūrinys labai patinka, jį iliustruoti yra sunkiau.
Viskas šioje knygoje ir taip tobula, ji pilna aromatų, šviesos, skaidrumos, stebėjimo. Kai ją skaitau, nėra laiko, tampu Albenu, stebinčiu žydintį medį.
- Knyga vadinasi „Džiugė“, o jūsų iliustracijos išties džiugina ir kelia nuotaiką. Kaip to pasiekiate?
- Jei sugebėtume nebūti atsiminimų nelaisvėje ir išlipti iš visų norų lėktuvų, atsidurtume dabartyje, lyg besiskleidžiančioje Džiugės šypsenoje. Menininkas, tirpdamas dabarties akimirkoje drauge su dažų lašu, įsigeriančiu į popierių, kartais prisiliečia prie šio galingo taško ir begalybės vienu metu. Tuomet esi labai laimingas ir tuo pačiu net tavęs nėra, manau, būtent tai ir reiškia vardas Džiugė, suteiktas mistinei knygos herojei.
- Kaip jautėtės piešdama iliustracijas šiai knygai? Gal nutiko kokia įdomi kūrybinė istorija?
- Reikėjo įveikti nerimą, kad nepavyks, pamiršti, ką matydavau, skaitydama „Džiugę“, ir perskaityti ją iliustratoriaus, scenografo akimis. Piešiant „Džiugę“ kažkodėl labai norėjosi dainuoti, o jau ko nemoku, tai nemoku...
Bet kuri knyga – tai spektaklis, jam reikia rūbų veikėjams, fonų mizanscenoms ir erdvės, kuri viską suriša. „Džiugėje“ tiek daug skambančių tylų, ramybių, būsenų, kad ją lengviau būtų iliustruoti muzika, o ne akvarele...
- Kuris knygos personažas jums artimiausias? Kodėl?
- Man labai patinka pati knygos erdvė, o Albenas – tikras bendramintis, būtent taip pasaulį matau ir jame gyvenu jau beveik 50 metų!
- Kokiam skaitytojui rekomenduotumėte „Džiugę“?
- Tas, kas gali vėpsoti į aplytą langą arba pamatyti salas sriubos lėkštėje, tikrai supras Albeną ir visą „Džiugę“. Bet knyga nėra tik tiems, kurie puikiai ją gali suprasti. Gera knyga – tai praverti nežinomo sodo varteliai, įžengusiam padedantys atrasti kažką daugiau. Ir nebūtinai tai iš karto kažkas malonaus, liūliuojančio ir užkišančio saldainį už žando. Gera literatūra – ilgai veikiantys burtai, jei gyvenime pasisekė, tai žinote, apie ką kalbu. Nes TOKIŲ knygų nepamirštame, jos kibina, kalbina, provokuoja mąstyti. Kodėl tokioje švelnutėje knygoje „Džiugė“ su ryškiai raudona suknele? Labiausiai gyvenimo aistrą, buvimą liudijančia spalva? Ir tuo pačiu – ji lydi Albeną nematoma kitiems, o pats Albenas žino, kad ji – mirusi. Bet Džiugė šypsosi, kalba ir keliauja. Tad mirties nebėra, taigi ir nebėra baimės išnykti. O kai nebijome, tampame imlūs grožiui, kurio nepastebėtume, jei skubame. O kodėl skubame? Nes bijome nespėti... Bijome išnykti.
Tad „Džiugė“ labiausiai tiems, kam reikia priminimo – neišnyksite, nes dieviškas grožis yra amžinas ir jūs esate to dalis... Tik mainysitės, keisitės, vis nustebdami ir nustebindami, todėl tiek daug nuščiuvusio žvilgsnio atspalvių šioje, rodos, nesudėtingoje, net linksmoje istorijoje.
- Jūs piešiate ir vaikams, ir suaugusiems, tačiau labiausiai esate žinoma dėl kūrybos vaikams. O štai „Džiugė“ – knyga suaugusiam skaitytojui ar paaugliui. Gal ruošiatės nutolti nuo kūrybos vaikams?
- Vaikas – tai labai neišaiškintas terminas – kartais turime omeny, kad vaikiška yra tai, kas netinka dideliam, na, lyg marškinėliai ar batai. Su šiuo matavimu savo kūrybos nesieju.
Vaikiška dar gali būti suprasta kaip tyra, naivu dėl to, kad nėra prisiliesta nei prie smurto, nei prie apgaulės. Toks vaiko žvilgsnis dažnai nuginkluoja suaugusį ir tada kam labiau reikia tikros pasakos teksto – mažam ar dideliam?
Ši tema, labai pažįstama iš „Mažojo princo“, visai kitokioje erdvėje atsikartoja „Džiugėje“.
O mano kūryba – jau tikrai daugiau nei dvidešimt metų – skirta tiems, kam gera pasėdėti po žydinčiu medžiu, prisiminti patį save, patikėti (ir vėl) amžina meile ir pasigrožėti sparnuota avele, jei jau ji taip nerūpestingai šalia to medžio rupšnoja žolę.
Kažkodėl man atrodo, kad esu labiau reikalinga tiems, kas turi mažų vaikų, bet truputį pamiršo apie ką su jais – tokiais sparnuotais – kalbėtis.
Albenas iš „Džiugės“ kalba būtent ta kalba – širdies kalba, kur beveik nereikia žodžių, bet viskas aišku.
- Dažniausiai manoma, kad knygų iliustracijos – tik vaikų literatūros privilegija...
- Knyga puošiama iliustracijomis nuo neatmenamų laikų. Tai graži ir turtinga žmonijos kultūros dalis. Susijusi su tuo, kas žmogui visų vertingiausia – su žinojimo ir patirties lobiais. Knygos, skirtos vaikams, palyginti jaunos – gal jau suskaičiuos kokius 200 metų, o gal ir ne. Tad mintis, kad iliustruota knyga – tik vaikui, išties labai „vaikiška“ – gal net 60 metų nesuskaičiuos.
Iliustracijomis, nuostabiais ornamentais, auksavimais, prabangiais įrišimais visose kultūrose buvo puošiamos vertingos knygos. Pabrėžiant jose užfiksuoto teksto neįkainojamumą.
Iliustruodama „Džiugę“ bandžiau savo menu parodyti šio teksto grožį ir vertę.
- Gal yra dar kokia nors knyga, kurią slapta svajojate vieną dieną iliustruoti?
- Iš tiesų slapta svajoju tik apie vieną dalyką – išvažiuoti savo kaimelin, pabraidžioti po pievas ir paklausyti vakare giedančių paukščių. Tai tokia auksinė svajonė, kad, cituojant Albeną, ji labai blizga, tad būtina ją visiems rodyti (šypsosi).
- Kokie jūsų artimiausi kūrybiniai planai?
- Noriu keliauti į baltas savo akvarelinių darbų paraštes...
Ačiū už malonų pokalbį!
