Vaikai jaučiasi mylimi ne tada, kai gauna dovanų patį brangiausią žaislinį traktorių ar didžiausią lėlę... Vaikai jaučiasi mylimi ne tada, kai jiems tai sakome. Vaikai jaučiasi mylimi tada, kai tą meilę išreiškiame – myluodami juos, glostydami, liesdami, apsikabindami.
Pasaulį pažįstame per jutimus
Kaip teigia psichologė Lina Štaupienė, iš tiesų mes neretai pamirštame vieną svarbų dalyką - prisilietimą. Kiekvienas iš mūsų pažįstame pasaulį per jutimus - vieni labiau per regą, kiti - per klausą. Pats didžiausias iš organų yra oda, ir mes pamirštame svarbų pojūtį, tai - lytėjimas. Visi vaikai labai mėgsta, kai mes juos liečiam, kutenam, čiupinėjam, tą mėgsta ir suaugusieji.
Kol vaikai mažiukai, kūdikėliai, mes juos liečiam, priglaudžiam, myluojam. Kai jie susižeidžia ir pasidaro nesaugu, atbėga prie mūsų, mes apsikabiname. Vaikams augant natūraliai pastebime, kad prisilietimų mažėja. Taip, jų tiek daug gal nereikia, bet turime visada prisiminti, kad bet kuriame amžiaus tarpsnyje vaikui yra svarbūs prisilietimai.
Nesvarbu, ar vaikas kūdikis, ar jau paaugęs, o gal jau paauglys. Myluojame, daug liečiame vaikus kūdikystėje, o vaikystę ir paauglystę kažkaip praleidžiame. Po to stebimės, kodėl mes nerandame ryšio su savo vaikais, kodėl mes nesusikalbame su jais, kodėl tvyro įtampa.
Tyrimo rezultatai įrodo – prisilietimai būtini
Norėčiau savo žodžius iliustruoti vieno psichologo ir mokslininko atliktu tyrimu. Jis ilgą laiką, daug metų, stebėjo 1000 šeimų, kaip jose tėvai prisiliesdavo prie vaikų. Buvo nustatyta, kad kur buvo daugiau prisilietimų, ten tarpusavio ryšys buvo glaudesnis, tvirtesnis. Prisiliesdami vienas prie kito mes suaktyviname hormoną oksitociną, kuris ramina, atpalaiduoja, mažina stresą, įtampą, liūdesį ir baimę.
Kas kartą, kai prisiliečiame prie žmogaus, suteikiame didelį malonumą, to nesuprasdami. Tai galime daryti daug kartų, pavyzdžiui, pasisveikindami ir paduodami ranką, galėdami liesti petį, prisiliesti prie alkūnės.
Jeigu vaikas to nenori
Kiekvienas žmogus turi vyraujantį pojūtį, kuris jam padeda geriausiai pažinti pasaulį. Vieni žmonės yra vizualai, jie pažįsta pasaulį akimis, kiti - audioalai, kuriems labai svarbu girdėti, treti - kinestetikai, jiems svarbu lytėti. Apie 60 proc. žmonių yra kinestetikai, kuriems labai svarbu liestis vienam prie kito. Žinoma, nereikia peržengti ribos ir stebėti, kaip žmogus į tai reaguoja.
Vienam yra svarbu, kitas gali atsitraukti nuo prisilietimo. Taip pačiai ir vaikai. Jei norėsime pabučiuoti vaiką atsisveikinant prie darželio, gal jis nenorės, nes nori pasijusti didesnis prieš draugus. Jei taip vaikas atstumia mamą, jai neverta nusiminti. Mes atsibučiuoti atsisveikinant galime namuose, o prie darželio tik pamojuoti vienas kitam ranka.
Lytėjant formuojasi prieraišumas
Lytėjimas glaudžiai susijęs su prieraišumu. Jei šeimoje nesigėdijama prisiliesti vienas prie kito, vaikas mato, kaip tėtis mamą apsikabina, tai jam yra meilės išraiška. Kartais sakome vaikui: „apsikabink brolį, sesę, parodyk, kaip jį myli“. Jei vaikui tai yra natūraliai malonu, tai puiku, bet kartais vaikai nenori to daryti, ir tėvai prievarta verčia apsikabinti vienas kitą.
Tada nereikėtų to daryti, visada reikia žiūrėti, ką vaikas emociškai jaučia, ką jis išgyvena. Kartais mažas vaikas neapskaičiuoja ir apsikabina per stipriai kitą, o šiam tai nemalonu. Su amžiumi jis išmoks, kaip stipriai apsikabinti reikia, kad būtų malonu ir gera. Prisilietimų skaičius yra svarbus emocinių ryšių formavimuisi.
Bučkis vietoj žadintuvo
Būtų smagu, jei kiekvieną rytą keliant vaikutį ryte, vietoj žadintuvo mama ir tėtis prisiglaustų, pabučiuotų jį į žanduką, ir taip lengvu judesiu prižadintų. Kai skaitome vakarais pasaką vaikams, kodėl gi neprisiglaudus? Paglostykime vaikui galvutę, taip stiprindami emocinį ryšį. Kodėl gi paaugliui prieš naktį nepaglostyti žando? Palinkėkite jam taip labos nakties. Paprastai kiekviena šeima turi savo tradicijas, kaip jie ir kada apsikabina.
Nieko nekainuojanti meilė
Stebuklai yra paprastuose dalykuose, ir jei tai paprasta ir nekainuoja, kartais mes pamirštame, kad tai yra vertinga. Mums atrodo, kad vaiko lavinimas, ugdymas yra svarbiau. Iš tiesų daug vertingiau vaiką priglausti, paglamonėti, pabučiuoti. Daug geriau ne kas kartą sakyti „aš tave myliu“, o parodyti tai judesiu.
Seniai, seniai Prancūzijoje vienas iš didikų norėjo pažiūrėti, kas bus, jei vaikui suteiksim šiltą pastogę, maistą, bet jo neapsikabinsime, neprisiliesime. Eksperimentas baigėsi liūdnai- taip auginti vaikai tiesiog neišgyveno.
