Niekada nebuvome dideli grybų gerbėjai, bet šiemet grybauti buvome daugybę kartų ir tik todėl, kad Martynukas, vos pabudęs po pietų miegelio, šaukia, jog nori į mišką grybų.
O ko dėl jo nepadarysi...
Martynukui buvimas miške yra ypatingas, vaikas tarsi "atsigauna", nuovargio nerasta, turbūt galėtų valandų valandomis grybauti ir jam nepabostų.
O kiek džiaugsmo, kai randa grybą, žinoma, ne be mūsų pagalbos, tada pasakoja ir giriasi, kad pats rado, kibirėlį neša tik jis, nes tai jo "laimikis".
Truputį vaikinai pramogauja, kol mama su močiute ieško grybų. Smagu, kai visi gali leisti sau atsipalaiduoti ir pabūti mažais vaikais.
Martynukas nusprendė, kad reikia suskaičiuoti grybukus ir parodyti, kaip juos myli
Grybai jau baigiasi, tad teks susigalvoti naujų rudeniškų pramogų, kurios būtų džiuginančios.
Mama Judita ir Martynukas
Puikus laimikis iš miško 😀 👍 Aš ir dievinu mišką, grybavimą, man toks relaksas jame, atsigaunu, kvapas gaiva 👍 o erkių ir bijau, brrr 😃
as irgi labai bijau erkiu, bet jau grybus valgyti tai labai megstu 😀
dekui dekui, mes taip kasdien jau savaite laiko😀 ilgai nebuname, iki valandos ir namo, geriau po maziau, bet dazniau") man grybauti patinka, negalvoju apie erkes ir visas kitas nesamones, tik nemegstu grybu valyti, gerai, kad anyta pasisiulo tai atlikti 😀
oi koks saunus grybautojas- pagalbininkas 😀 dar nedidelis yra,tai turetu daug grybu pamatyti 😃