Birutė jau pakankamai didelė, tad puoduko "reikaliukai" mums jau praeitas etapas, bet mielai mes norime pasidalinti savo patirtimi, galbūt mes kitiems vaikučiams galėsime kažkiek padėti, patarti.
Vaikas sauskelnių atsisakė tik trečiuose savo gyvenimo metuose.
Mes niekur neskubėjome, man svarbiausia buvo, kad vaikas nepatirtų psihologinio diskomforto.
Vaikas dėvėjo sauskelnes-kelnytes pradžioje ir dieną, ir naktį, o vėliau tik naktį, bet puodukas mums buvo artimiausias draugas: naktį jis nakvodavo šalia lovytės, o dieną -šalia vaikučio. Jei vaikas būna virtuvėje - tai ir puodukas virtuvėje. Jei vykstame su mašina - tai lyg keleivis, šalia vaiko. Net jei vaikutis keliaudavo pas mane, ar tetę į darbelį - puodukas buvo neatsiejamas draugas.
Birutė labai mėgo ir dar mėgsta savo puoduką, nes jį ji dekoravo VU Botanikos sode, per Mamyčių klubo gimtadienį. Gal dar yra daugiau mamyčių, kurios išsaugojo to gimtadienio puodukus? Labai, labai puiki buvo akcija-atrakcija. Gal MK vėl pakartotų kažką panašaus? Tikrai, kaip labai šaunią ugdomąją priemonę prisimename.
Dar mums didelis pagalbininkas - popierinis puodukas, kuris sėkmingai telpa į mamos rankinuką ir esant reikalui išsilanksto į tinkamą puoduką, kurio tik vidinis maišelis keičiamas.
Tikriausiai mūsų paklausite kaip mums taip lengvai pasisekė susidraugauti su puoduku ir ką mes darėme?
O gi nieko papildomo daryti nereikėjo. Kai tik pati norėdauvau į tualetą, dukrytei pasakydavau,kad mamytė eina "sysio daryti" ir neužsidarydavau tualeto durų. Tekdavo dar pagudrauti: jei vaikas ilgai užsižaidžia, vaikui pasakau,kad : "mama eina į tualetą", tada ir vaikas eina su savo puoduku į tualetą ir abi mes "darbuojamės".
Šiltuoju sezonu vaikui nedėdavau sauskelnyčių,tad vaikas lengviau įsisavino,kad patogiau naudotis puoduku, nei šlapios kelnytės.
Niekada per jėgą aš vaiko nesodinau ant puoduko,kad jis netaptų vaiko priešu.
Labai paskatino kelnytės su Hello kitty logotipu, nes jas ji labai saugojo,tad greičiau prisimindavo naudotis puoduku, nes tas logo buvo iš vilnos ir išplovus kelnytes, jos ilgiau džiūdavo.
Jei vaikučiui atsitikdavo "avarija" nebariau, nepykau, o tik dažniau primindavau,kad "mama eina sysio daryti", jei pati mergaitė po "nelaimės" pravirkdavo-paguosdavau. Nukreipdavau dėmesį į kažką vaikui malonaus ir taip vaikas pamiršdavo "problemą".
Tad mūsų devizas buvo: "skubėk lėtai ir būsi pirmas".
aha, mes ir turime dekoruota puoduka 😀