Vaikų pasiekimai – didžiausias džiaugsmas jų tėvams, seneliams ir visiems artimiesiems. Prisipažinsiu, kad ir aš skubu įamžinti kiekvieną naują mažojo L. pasiekimą. Kartais tikrai juokinga, kai neturintys vaikų draugai pasiskundžia, kaip „normalios“ draugės tampa „nenormaliomis super mamytėmis“ ir jų feisbukas mirga mažųjų mamyčiukų nuotraukomis.
Teko girdėti istoriją, kad vienos draugės draugai netgi įkėlė nuotrauką, kai mažylis pirmą kartą padarė sisiuką į puodą. Taip, skamba juokingai, tačiau lengva pamesti galvas dėl mūsų mažųjų angelėlių.
Džiaugiuosi atradusi „Mamyčių klubą“, kuriame galiu be sąžinės graužaties pasidalinti mūsų mažojo L. pasiekimais, sulaukti palaikymo ir pasidžiaugti kitų vaikučių pasiekimais.
Ilgai galvojau, koks gi mūsų pasiekimas šią vasarą svarbiausias. Ir nusprendžiau, kad vis tik visus labiausiai nustebinantis ir daug juoko sukeliantis pasiekimas yra automobilių modelių išmanymas. Atrodytų, kas gi čia tokio? Bet mažajam L. dabar tik dveji, jis dar nekalba, bet žino daugumos automobilių modelius.
Jam netgi patinka būti testuojamam! Kokia plati jo šypsena, kai kas nors paprašo parodyti tam tikro modelio automobilį ir jis tai padaro. Tada, žinoma, pasiplojame sau už gabumus ir laukiam naujo iššūkio.
O prasidėjo viskas nuo to, kad kol kiti vaikai žaisdavo žaidimų aikštelėje, mažasis L. paimdavo mane už rankos ir vesdavosi žiūrėti pravažiuojančių mašinų.
Vieną dieną gavome dovanų paspirtuką. Visaip bandžiau jį namuose išmokyti juo važiuoti, bet jokio susidomėjimo. Išėjome į lauką, pasodinau jį ant paspirtuko ir žiūriu, kaip jis iriasi į priekį prie gatvės, kur važiuoja mašinos. Atvažiavo, sustojo ir toliau žiūri į pravažiuojančias mašinas.
Taip mūsų namuose atsirado pirmoji mašinų knygelė, kurioje atspausdinau ir suklijavau automobilius ir jų modelius. Vos atsikėlęs jis čiupdavo tą knygą ir liepdavo man šimtus kartų rodyti, kur kokia mašina.
Kadangi mažasis L. dar nekalba, aš nė neįsivaizdavau, kad jis jas jau žino visus automobilius, kol nenuvažiavome pas močiutę į Klaipėdą. Mūsų močiutė nėra automobilių modelių žinovė ir, kai mažasis L. atsinešė savo knygą ir pradėjo prašyti, kad ji pasakytų koks čia automobilis, tada ir paaiškėjo, kad jis jas visas žino. Nes jeigu ji nepataikydavo, jis tol rodydavo į automobilį, kol galų gale ji atspėdavo!
Toliau sekė knyga „Rieda ratai rateliukai“, kur daugybė automobilių ir 40 juos atitinkančių kartoninių memo kortelių. Dabar jis jau skiria karjerinį savivartį, plentvolį, benzinvežį ir t.t. Su šia knyga žaisdavom taip: išdėliodavau kokias 5-6 korteles ir tada parodžius vieną, prašydavau surasti tokią pačią. Vieną dieną pastebėjau, kad jam tapo nuobodu, nes pradėjo jas mėtyti. Jau žadėjau jas paslėpti, kad pasiilgtų, tačiau atsikėlęs po pietų miegelio jis susirinko jas visas ant stalo ir pradėjo iš visos krūvos rinkti po dvi vienodas ir duoti man. Likau tiesiog sužavėta! Mes net neįsivaizduojam, kokie iš tiesų gabūs mūsų mažyliai.
Bet čia dar ne pabaiga, dabar didžioji repeticija vyksta lauke. Pamatęs automobilį, mažasis L. bėga žiūrėti, koks ten ženklas. Dabar žaidžiame taip: automobilių aikštelėje paprašau jo surasti, pavyzdžiui, AUDI ir jis bėga parodyti ją man ir t.t.
Belieka sumaniai išnaudoti šį pomėgį, mokantis kitų naujų dalykų.
Įdomūs pasiekimai! Super 👍