Mano patirtis su žindymo kol kas dar labai maža, mums dar tik 3 su puse mėnesių , bet tikiuosi žindimas truks ilgai :)
Labai svajojau apie vaikuti ir po 6 metų laukimo ant rankų sūpuoju savo stebuklėlį...
Todėl kai laukiausi, nebuvo nei vienos minties, kad negalėsiu maitinti, kad neturėsiu priešpienio ar pienuko, kad bus kruties uždegimai ir panašiai, jokių neigiamų emocijų. Visada tikėjau ir buvau nusiteikusi, kad mano mažylis gaus pati geriausia maistelį, mano pienuką.
Gimdymas buvo sudėtingas, kuris baigėsi CP, komplikacijomis, todėl savo sūnų pamačiau tik po 12 val. pirmas susitikimas, laimės ašaros ir... jokio priešpienio... jokio pienuko... vaikas kruties net neima... kodėl? stresas? komplikacijos? ar kažkur galvoje užsiblokavo?
Vaikas rėkia nes nori valgyti, duodant krutį verkimas ir visiškas jos neėmimas, taip praėjo para, teko vaikui duoti mišinuko... praėjo antra, trečia, ketvirta para... visa tą laika kankinau vaiką ir prašiau paimti krutinę, akušerės sakė nebevarkt, valgo mišinuką ir džiaukis. Niekas nebetikėjo, kad mano vaikas paims krūtį, ligoninėje išvis stebėjosi, kam aš dar save kankinu. Šeimos narei nieko nesakė ir nesikišo į mano noro vykdymą, tik vis paklausdavo: -Neima? Ir mano atsakymas būdavo tas pats.
Bet mano noras maitinti vaiką buvo toks stiprus, kad aš negalėjau patikėti kad neturiu pieno, juk visos mes jo turime turėti, o ir noras pas mane toks stiprus... Po 4 parų vaikučio kankinimo ir krūtinės masažavimo pagaliau pasirodė keletas lašų.. PIENO!!! Tačiau kaip iki tol, vaikas kruties neėmė. Bet tuo metu mano požiūris buvo, geriau iš buteliuko, bet vistiek mamos pienas :) Prasidėjo sunkus darbas, pieno nutraukimas ir maitinimas iš buteliuko.
Bet esu užsispyrusi, todėl leidusi vaikui pailsėti para laiko, pradėjau vėl su juo dirbti ir kankinti, kad paimtu krutinę. Buvo pasitelktos visos įmanomos priemonės (kurios iki šiol mėtosi spintelėje). Kankinausi ir aš ir vaikas, nes privesdavau savo aukseli net iki isterijos, kaip jis nenorėjo pats valgyti.
Praėjus savaitei, šventėme vaikučio savaitės tortadieni :) Pavalgė mama tortuko (niekada neribojau mitybos, kaip tik įvedinėjau vis naujus produktus stebėdama vaikiuka) ir pabandžiau eilini karta jį pamaitinti. Jau nusiteikiau jo muistymuisi ir rėkimui. Stebuklas, jis paėmė krutinę!!! Palaižė, pavilgė burnytėje ir...ir... pradėjo traukti pienuką. Apsiverkiau iš to džiaugsmo ir nuo tos dienos valgom kaip pridera, prisiglaudę abu ir su didžiule laime. Tikiuosi maitinsiu ilgai, nes man labai svarbu, kad mano zuikis gautu tik pati geriausia maistą, o ir jausmas... kurio niekas kitas negali patirti tik mama...
Kad ir kur būtume, ar mieste, ar prekybos centre, ar važiuojant mašina, jei mano vaikutis užsinori valgyti, jis tai gauna, tik susirandam patogia vietelę atsisėsti ir nesvarbu ką pasakys aplinkiniai, nors mes visada prisidengiam, dėl estetikos ir galų gale, tai labai intymus procesas :)
