Sveikas, Mamyčių klube!

Sveikos mamytės, seniai čia besilankiau, tad spėjau pasiilgti Jūsų. Visų mergaitiškų paplepėjimų, motiniškų rūpestėlių ir, žinoma. džiaugsmų, net moteriškų intrigėlių.

Trumpai priminsiu (o gal iš naujo papasakosiu), kas aš tokia. Mano vardas Kristina, esu nuostabaus 2 m. 6 mėn. berniuko Augusto mama. Su Mamyčių klubu pradėjau draugauti, kai laukiausi savo stebuklo, jau senokai. Čia radau viską, ko reikėjo laukiantis pirmagimio, patarimų, paaiškinimų, palaikymo ir padąsinimo. Susiradau net draugių.

Per tą laiką, kol buvau atitrūkusi nuo čia, mano pasaulis apsivertė, taip pat ir mano sūnaus. Likom tik dviese. Ne, vaiko tėvui neatsitiko nieko blogo (bent jau kiek man žinoma), tiesiog jis nebėra mūsų šeimos dalis. Po 4 metų, praleistų kartu, du iš jų santuokoje, mūsų keliai išsiskyrė. Nesvarbu, kodėl ir kaip, jau seniai viskas ėjo ton pusėn.

Niekad nemaniau, kad būsiu vieniša motina. Bet juokinga taip sakyti, nes turbūt nė viena moteris tokių dalykų neplanuoja. Skyrybų procesas vyko 4 mėnesius, ir rugpjūčio 31 dieną aš tapau laisva. Tai, žinoma, gerai, nes iškart lyg akmuo nuo krūtinės nukrito. Nebereiks kęsti žeminimų, jaustis vienišesne nei tikrai tokia būnant, nebereikės matyti, kaip yra ignoruojamas vaikas, kuriam taip norėjosi tėvo dėmesio. 

Visi aplink matė mano džiaugsmą ir laimę išsiskyrus. Matė todėl, kad tyčia rodžiau šiuos jausmus, kad, neduok Dieve, niekas nepastebėtų, kas vyksta mano viduje. O ten tikras chaojas, palengvėjimas susimaišęs su liūdesiu. Draugė, kuriai bandžiau išsipasakot, manęs nesuprato - "Juk pati norėjai skyrybų" - tada pasakė ji man, ir nuo to laiko niekam nesakiau, kas guli ant širdies.

Aš juk mylėjau tą žmogų. Mylėjau taip, kad nemačiau nieko aplink, buvau įsitikinusi, kad kartu sulauksim senatvės, ir net amžinojo poilsio atgulsim kartu. Manau, kad nieko nebegalėsiu mylėti taip smarkiai. Tik čia ir slypėjo bėda. Aš mylėjau, ir nepastebėjau, o gal bandžiau nepastebėti, kad tokių pat jausmų negaunu atgal. Viskas priėjo iki skyrybų, o ir reikėjo tikėtis.

Ir štai dabar, vietoj to, kad būčiau nuoširdžiai laiminga, mano širdį graužia pyktis. Smarkus ir nenumaldomas. Žmogus, kuris mano sūnui tūrėtų būti autoritetas, juo visai nesirūpina. Nei alimentais, nei kitaip. Pats sutiko vaikui mokėti po jam tinkančią sumą. Deja, iš tų pinigų tematėm trečdalį. Dabar tvarkausi dokumentus pas anstolius, bet ir tai jam nerūpi - "Daryk kaip nori, man nesvarbu" - buvo jo atsakas į mano veiksmus. 

Aplanko vaiką jis daugiausia kartą per mėnesį. Ir tie pasimatymai būna dramatiški, nes vaikas prie jo vis dar prisirišęs, o jam labiau rūpi išsiaiškinti, ką veikiu aš, ir dar kitaip mane suerzinti. Jam išeinant jis dramatiškai nubraukia ašarą (visada turėjo artistiškų sugebėjimų) ir sugraudina vaiką - "Auguti, tėtukas turi išeiti, nematysi tėtuko".

Po kelių valandų vėl gaunu žinutes, kaip jam mūsų trūksta... Ir taip iki kitos dienos, kai jis tampa savimi, ir sūnus jam vėl paskutinėj vietoj.

Nežinau, ar esu blogas žmogus, nes jaučiu jam neapykantą ir gailestį, ar jis tikrai to nusipelnė, bet žinau, kad viskas gyvenime jam atsilieps. Juk ir sūnus kažkada užauks ir supras, kad tėčiui jis paskutinėj vietoj. Na o sau aš prašau stiprybės. Išsiskyrus, stojau mokytis! To nebūčiau padarius būdama su JUO.

Tikiuosi, ateis diena, kai pyktis dings iš mano jausmų, tebunie liks tik gailestis. Na o iki to laiko, mes su sūnum esame tikrai laimingi ir stengiamės džiaugtis nauju gyvenimu. Taigi, stoju į gretas mamų ir tėvų, kurie savo stebuklus augina vieni....

Linkėjimai visiems ir visoms :)

Kristina ir Augustas