Koks turi būti geras tėtis sūnui ir dukrai? Ar mitas, kad tėčiai labiau myli dukras? Kodėl vyrai nori sūnaus ir ko tėčiai tikisi iš sūnaus, dukros? Konsultuoja psichologė Sonata Vizgaudienė.
Geras tėtis sūnui ir dukrai
Šiais laikais mūsų kultūroje daugumai vyrų turbūt nelabai svarbu, ką auginti – sūnų ir dukrą. Juk laikai, kai paveldėjimo teisė pereidavo sūnui ir moterys buvo mažiau vertinamos, jau senokai praeityje. Juk bet kokios lyties atžala – didžiulė dovana. Aišku, dėl įvairių aplinkybių kartais kažkuri vaiko lytis yra pageidaujama labiau, bet normaliu atveju gimus ir ne taip lauktos lyties vaikui, viskas stojasi į vėžes ir tas vaikelis mylimas ne mažiau.
Jei yra kitaip, tai tėtis turi psichologinių problemų, kurias reikėtų spręsti su specialistų pagalba. Sūnus tarsi giminės pratęsėjas, genų ir pavardės perdavėjas, vyro gali būti pageidaujamas labiau, bet dažniausiai tai kažkiek svarbu, kol vaikas gimsta. Dabar retai kas vaikus gimdo tol, kol pagaliau susilaukia norimos lyties mažylio.
Tėvo meilė sūnui dukrai ar sūnui vienodo stiprumo, tik rodoma kiek skirtingais būdais. Su mergaitėmis tėtis elgiasi švelniau, atsargiau, mažiau iš jų reikalauja, yra joms nuolaidesnis. Kadangi sūnus - tarsi tėčio atspindys, iš jo tėtis tikisi daugiau, todėl ir elgesys gali būti griežtesnis, reikalavimai didesni, be to vyrai su sūnumis lengviausiai suartėja per bendrą veiklą.
Meilė ir dėmesys – svarbiausia
Būtini dalykai, kuriuos tėtis turi duoti savo vaikams, tiek sūnums, tiek dukroms, – besąlygiška meilė, rūpestis ir laikas, praleidžiamas kartu. Jei dukra ar sūnus jausis mylimas, saugomas ir gaus pakankamai dėmesio iš savo tėčio, susiklostys puikūs santykiai tarp tėčio ir vaiko, išliekantys visą gyvenimą. Geras tėtis taip pat turėtų stengtis būti supratingu, teisingu ir pozityviu autoritetu. Dar iki šiol vyrai mano, kad pagrindinis dalykas, ką jie turi duoti šeimai – tai kuo geriau aprūpinti ją finansiškai.
Tai svarbu, bet toli gražu ne svarbiausia. Užaugę vaikai su malonumu prisimins akimirkas, praleistas su tėčiu žaidžiant, keliaujant, būnant kartu ir tikrai neįvertins jūsų pasiteisinimų, kad mažai laiko praleidote su šeima, nes turėjote dirbti, kad visiems būtų geriau.
Bet kurio amžiaus vaikai mokosi mėgdžiodami tėvus, todėl tėčio pareiga auklėjant tiek sūnus, tiek dukras – būti puikiu pavyzdžiu, tokiu, į kurį sūnus norėtų būti panašus, o dukrelė jaustųsi saugi ir mylima. Juk sūnui tėtis yra pirmasis didvyris, o dukrelei – apskritai vyro (tarsi karalaičio ant balto žirgo) pavyzdys. Tai didelė atsakomybė, bet nemaža dalis tėčių puikiai su ja susitvarko.
Berniukams ir mergaitėms reikia skirtingų dalykų
Tėvų požiūris į tam tikrus mergaičių ir berniukų auklėjimo aspektus turi būti kiek skirtingas. Berniukams svarbiau, kai jais pasitikima ir duodama daugiau laisvės, jų veikla mažiau kontroliuojama. Mergaitėms kiek kitaip, jei tėčiai duoda dukroms pernelyg daug laisvės ir jomis pasitiki per daug nesidomėdami jų veikla, nes mano, kad ir tai tikrai bus gerai, klysta. Tai mergaitės supranta, kaip nesirūpinimą jomis ir atsainumą. Mergaitėms iš prigimties reikia jausti daugiau dėmesio, jei jo gauna per mažai, nusivilia.
Per didelė erdvę ir laisvę mergaitė ima vertinti kaip atstūmimą, jaučiasi įskaudinta. Priešingai berniukai jaučiasi geriau, kai gali veikti savarankiškai. Paprastas pavyzdys, net maži berniukai dažniausiai priešinasi, kai tėvai stengiasi jiems padėti apsiauti batus, jie mano, kad puikiai gali susitvarkyti patys, o pagalba juos nuvertina. Mergaitės paprastai noriai leidžiasi apaunamos batukais ne todėl, kad pačios nemoka, joms tiesiog patinka toks dėmesys. Taigi mergaitei pagalbos pasiūlymas reiškia rūpestį ir dėmesingumą, o berniuką gali ir įžeisti.
Augančioms dukroms iš tėčio reikalingas supratingumas, įsiklausymas ir saugumas. O sūnums svarbu visada turėti kažkokį tikslą ir motyvaciją, kurią geriausiai gali sužadinti kaip tik tėtis. Berniukai turi dažnai jausti sėkmę ir gauti atpildą.
Dažna tėčių klaida daroma ypač tada, kai kyla problemų, - skubotas bandymas iš karto jas spręsti. Dažniausiai vaikams reikia tik, kad tėčiai juos suprastų, paguostų, bet nepultų patarinėti, greitai spręsti problemą ar ją sumenkinti. Mėginimas visada patarinėti, verčia vaikus pasijausti nevisaverčiais. O problemų menkinimas (pvz., „tai ne taip jau svarbu“, „tai juokinga“, „viskas bus gerai“, „nesijaudink“ ir t. t.) tik dar labiau nuvilia. Geriau tiesiog išklausykite, aptarkite tai, kas vaikui aktualu. Geriausius sprendimus dažniausiai vaikai žino patys. Patarkite tada, kai atžalos prašo jūsų patarimo.
Tėtis ir dukterys
Pagrindinė problema, kodėl dukterys būna ne tokios artimos su savo tėčiais kaip norėtų abi pusės, tai tėčių nesupratimas, kad moterims svarbu išsikalbėti. Vyrai nelinkę ilgai gilintis į problemą, ir kaip jau minėjau, stengiasi greitai siūlyti sprendimus, o to paprastai dukrai net nereikia, jai tiesiog svarbu pasikalbėti. Supratusi, kad tėtis nesugeba išklausyti, mergaitė paprastai nustoja su tėčiu dalintis savo sunkumais. Tėčiai turėtų būti jautresni savo dukrelėms kaip mažoms moterims. Joms labai svarbūs tėčio pagyrimai, ypač kai tėčiai pastebi jų išvaizdą, pasako komplimentų.
Mergaitės, kurias tėčiai pagiria, užauga savimi pasitikinčiomis moterimis ir ateityje turi daug mažiau kompleksų ir santykių su partneriais problemų. Ir atvirkščiai, jei tėčiai pastebi dukterų išvaizdos trūkumus ir dar jas pakritikuoja, tai gali turėti rimtų neigiamų padarinių. Tėčių santykiai su dukromis, turi didelę įtaką mergaičių būsimiems santykiams su partneriais. Šalti, nedėmesingi tėvai neretai užprogramuoja dukras susirasti panašius partnerius, ir atvirkščiai šilti ir artimi santykiai tarp tėčio ir dukros padeda ateityje tinkamai pasirinkti gyvenimo draugą. Todėl tėčiai būkite atidūs ir supratingi savo mergaitėms. Stenkitės jas išklausyti, jei reikia, padėkite ir negailėkite gražių žodžių.
Tėtis ir sūnūs
Su sūnumis tėčiams yra kiek kitaip. Berniukams yra svarbus pats artumo su tėčiu jausmas. Jiems nėra taip svarbu kuo daugiau kalbėtis, bet būtina turėti bendros veiklos, kuri ir suartina. Berniukui kaip tik reikalingas tėčio paskatinimas ir pagyrimas. O tai lengviausia daryti bendroje veikloje. Tėtis turi progą išmokyti sūnų kažko naujo ir pasidžiaugti jo pažanga, įvertinti už pastangas. Net jeigu sūnui kas nors nepasiseka, tėtis turi stengtis susilaikyti nuo kritikos, geriau palaikyti ir paguosti, kad kitą kartą pasiseks.
Tėčiai turi išmokti susitarti su savo sūnumis jų griežtai nebausdami, tada berniukai nebijos suklysti ir būti nubausti, bet tuo pačiu jaus atsakomybę, kad turi kuo geriau elgtis. Tėtis turi priimtų sūnų tokį, koks jis yra ir nepabrėžti jo trūkumų. Sūnuje tėtis dažnai mato save, todėl sunkiau priima jų nepageidaujamas savybes, nori jas pakeisti, per sūnų realizuoti tai, ko pats nesugebėjo. Tai didelė klaida, nes vaikas yra unikali asmenybė ir bet koks spaudimas, bandymas per prievartą keisti gadina santykius, verčia vaiką kuo stipriau priešintis primestai valiai.
