Kai mūsų tėtis žaidžia su vaiku, namuose siaučia tikras linksmybių uraganas. Ant grindų nusėda per aštuonis mėnesius gerokai išstorėjęs žaislų sluoksnis, tėtukas, kaip tik moka, demonstruoja savo išmonę, o Antanukas krykščia juokiasi iki žagsulio. Abiems – ir tėčiui, ir Antanukui – žaidimas kartu – tikras malonumas: kaskart išvydęs tėtį, mažasis jį perveria lyg klaustų: „Tėti, pažaisim?“.
Ar esat pasirengę užsukti į Antanuko ir jo tėčio žaidimų kambarį? Mielai prašom!
Pradėkim nuo improvizuotų dainelių, kurias mūsų tėtukas dainuoja nuo pat pirmų Antanuko mėnesių:
Katu katu katutes, keps Antanas bandutes,
Diiiideles bandutes, diiiideles bandutes.
Arba:
Dig dig dig dig dig dig, ponai,
Kur joji, Antanukai, ponai ponai?!
Dainuodami galim ir pašokti:
Padainavę, pasišokę, surimtėkim, padėliokim dėlionę:
pasimokykim spalvų, įvairių formų, dydžių:
paridenkim kamuoliukus, pasukim suktuką:
pasportuokim:
Be to, pabandykim suprasti, kad tam tikri veiksmai sukelia tam tikrus rezultatus. Taip taip, mūsų tėtis buvo būtent tas, kuris išmokė Antanuką „uždegti“ ir „išjungti“ šviesą: tėčio padedamas, paspaudęs šviesos jungiklį, Antanukas iškart atsisuka į šviestuvą įsitikinti, užsidegė šviesa ar ne:
Na, ir galiausiai – tikros tėtiškos šėlionės! Pakilkim aukštai aukštai į viršų:
išbandykim tėčio nugaros tiesumą:
stipriai surieskim tėčiui nosį:
ar pažaiskim slėpynių:
Tiesa, neretai mūsų tėtis mėgsta prisiimti ir lėlių teatro aktoriaus vaidmenį:
Ššš, atrodo, mūsų žaidėjėliai jau pavargo...
Pažaisim kitą kartą!
Šaunu