Tėvų susitaikymas su vaiko negalia

Elizabeth Kubler-Ross, nagrinėjusi mirštančiųjų ir jų artimųjų išgyvenimus pastebėjo, kad tėvai, kuriuos ištinka vaikų liga ar negalia, labai panašiai jaučiasi kaip ir mirštančiojo artimieji.

Jie tarsi išgyvena simbolinę vaiko mirtį, ar mirtį tų vilčių ir planų, kurie buvo statomi besilaukiant vaikelio.

1) Pirmiausia, pagal minėtą autorę, išgyvenamas šokas ir neigimas: “Negali man taip atsitikti!” Neigimas yra normali kiekvieno žmogaus reakcija į staigią, netikėtą ir skaudžia žinią.

2) Vėliau ši stadija pereina į pyktį, liūdesį, beviltiškumo jausmą. Klausiama: “Kodėl ne jam, o man?” Pykstama ir ant Dievo. Dar vėliau tėvai su vaiko negalia susitaiko, tačiau ir toliau jaučiasi kalti prieš save ir aplinkinius, gali kaltinti save arba kitus dėl juos ištikusios negandos. Tai “tylaus įniršio” periodas, kuris esti ilgesnis nei pirmieji.

3) Derėjimasis, pagal E. Kubler-Ross – trečioji išgyvenimų stadija. Deramasi su savimi, aplinkiniais, o ypač su Dievu: “Jei Tu padėsi mano vaikui, aš kasdien lankysiu bažnyčią” ir pan. Šie pažadai mažai kada įvykdomi, tačiau palaiko viltį. Tuo pat metu gali pradėti vystytis ir depresija.

Jei mamos turi su kuo pasikalbėti ir išsakyti savo jausmus, tuomet greičiau ateinama prie susitaikymo stadijos.

Šios stadijos ar laikotarpiai gali būti išgyvenami labai įvairiai ir per nevienodą laiko tarpą, tai priklauso nuo individualių žmogaus savybių. Tačiau labai svarbu, kad kažkas būtų šalia, suprastų, išklausytų.

Plačiau apie tai: http://www.paramanaujagimiui.lt/straipsniai/vaiko_negalia.htm

Visos šios emocijos aplankė ir mane...

Nuo MK redakcijos: Ačiū už straipsnio nuorodą, Jolita, bet būtų puiku, jei pasirėmusi šiuo straipsniu būtum savais žodžiais nupasakojusi savo emocijas ir išgyvenimus.