Nors esu nedirbanti (pavieniai kelių mėnesių darbeliai – mažas kąsnelis, kurį karts nuo karto gaunu, neva patirčiai įgyti), sėdžiu namuose, kaip ir turėčiau vadintis namų šeimininke, bet brrrr...net nupurto nuo šito žodžių junginio.
NENORIU ir „niekada“ (tikiuosi) netapti vien tik namų šeimininke - indai, skalbiniai, valgio ruoša, kasdieninė rutina dusina tiesioginio šio žodžio prasme. Ir vyrui esu ne kartą sakiusi, kad nenoriu ir nebūsiu vien tik tokia. Tai ką, sakysite, veikiu, jei namuose sėdžiu?
Na, regis, tarp laiko namuose ir laisvalaikio turėtų būti lygybės ženklas, bet toli gražu, pritars kiekviena, kad to tikrojo laiko sau, savo pomėgiams neretai lieka mažai. Kad ir kaip sakyčiau, kad nenoriu būti tuo ar anuo, kita vertus, maisto gaminimas man labiau prie širdies, nei, tarkime, lyginimas, kambarius tvarkyti man smagu (nors tiesa, dulkės sėda kasdien, jei nenuvalai dieną, dviejų šaldytuvų, spintų viršūnių tai ir rodos, kad gerą savaitę nevalyta), kai viskas savo vietose.
Tiesa, tikrai neapžiūriu visko, nes, kaip žinia, gyvenam dar kol kas ne savo namuose, tad į kitų „privačią erdvę“ nelendu, jei patinka dulkių krūva, apšnerkšta palangė – prašau, lai taip ir būna, nes brūkštelt dulkes nėra sunku.
Pirmadienis - dažniausiai ta diena, kai anksti išlydžiu vyrą savaitei į darbą, tuomet ruošiu sūnų į darželį, nuvežu ir prieš arba po jo keliauju pas raguotą lauko gyventoją (va čia nemėgstamiausias „kaimiškosios idilės“ akcentas, bent jau man). Na, o vėliau dažniausiai arba kažkur važiuoju su reikaliukais, arba tvarkau po vyrukų likusią „tvarką“ - rūbai, žaislai ir t.t.
Kol galima atsikvėpti ir pulti SKAITYTI, darželin sūnų palydėjus, iš parduotuvės parsivežtą žurnalą „JI“. Man tai atgaiva. Pasisemiu idėjų. O štai tikrų knygų skaitymas jau senokai primirštas, nuo vaikystės, paauglystės labai mėgau skaityti, perskaitydavau ne tik užduodamas knygas, bet ir kas patikdavo, „užkabindavo“, to tikrojo skaitymo pasiilgstu.
Kai sūnus serga, dažniausiai visa – namų ruoša, maisto gamyba ir žaidimai - lyg bendras laisvalaikis. Kažką kuriame, žaidžiame, užsiimame, mokomės ir t.t.
O tikrasis laikas sau man - tai kūryba, rašymas. Niekas nežino (iki šiol), kad paslapčia rašau kažką panašaus į knygą, kai pagauna įkvėpimas, dėstau mintis toliau, kartais ta rašliava guli porą savaičių nejudinama, o kartais „atplaukus“ įkvėpimui, kad ir yra kitų svarbių reikalų, imu rašyti ir rašau, kad ir porą valandų ir ilgiau.
Daug kas sako, „galėčiau parašyti knygą“, galėčiau...o kam delsti, jei nori, turi ką, imi ir rašai, tad kurpiu ir aš. Tiesa, mano rašliava galbūt niekada neišvys dienos šviesos, o gal dūlės stalčiuose, dėžėse metų metus, o senatvėje turėsiu kuo papildyti. Rašau ir eiles. Tiesa, dažnai man reikia akstino kūrybai, įkvėpimo, temos.
Mėgstu maisto gaminimą, bet jis taip pat kaip kokios mėnulio fazės keičiasi. Būna laikas, vis ieškau kažko naujo, įdomaus, kai pabosta kasdieninis racionas. O kartais galiu gaminti vis tą patį, kas priimtina kasdien.
Turiu nemažai receptėlių knygų, bet dažniausiai pavartau, jei pamatau, kas „užkabina“, įsidedu skirtuką ir kai ateina TOJI fazė, kuičiuosi ir ieškau, prisiminus, kur tas receptas. Nes ta nuostata, kad gamini dėl to, kad reikia, „nugesina“, pabosta. Tad kai užsinoriu ar vyrukai paprašo, kurpiu kažką nekasdieniško, gardesnio, dažniausiai tai skanumynai, be abejo, ir gardesni sotūs patiekalai.
Taip pat laisvalaikiu mėgstu rankdarbius. Nors nesu auksarankė, bet dažniausiai tie darbai būna iš gilaus nusiteikimo, gimusios idėjos, fantazijos ar meilės. Taip kažkada vyrui, tuo metu dar buvo draugas, nupiešiau jo atvaizdą pieštuku per porą valandų. Uošvei gimtadienio proga taip apt esu dovanojusi jos atvaizdą.
O dabar, jei kas pasakytų, imk nuotrauką ir nupiešk – greičiausiai gautųsi tik parodija. Tad reikia įkvėpimo, nusiteikimo, darydamas kažką specialaus žmogui, juk apie jį ir galvoji. Turiu tokią ydą, kad dažnai nepabaigiu, kas pradėta, darbai guli nugrūsti, kol vėl ateina įkvėpimas ir galiu juos užbaigti.
Dažnai kažką sumeistrauju, kai reikia, tarkim sūnui – darželiui, pati stebiuosi kartais, kaip man tuomet kantrybė neišsenka. Regis, užsisipyrimo turiu.
Na ir moteriški pomėgiai, kad ir nagų susitvarkymas man - laisvalaikis, nes kai visi namuose, dažniausiai negalėčiau sau to leisti, nes nuolat skamba čiauškutis „mamyte, pažiūrėk, paduok“ ir t.t. Smagu kartais susitikti drauges, aplankyti, pasišnekučiuoti, tai juk irgi laisvalaikis.
Daug kas mini fotografiją kaip laisvalaikio praleidimą. Mėgstu fotografuoti, deja, aparačiukas jau pradeda darytis atgyvena, tad tos mano nuotraukos buitiškos, bet kartais pavyksta ir pagauti mėgėjiškų kadrų.
Tiesa, kadangi dar likę paskutiniai mokslo metai „ant nosies“, tai didžiąją dalį to vadinamo laisvalaikio ir "suvalgo" mokslai. Bet tikiuosi, kada nors visa tai „atsipirks“.
Toks tad mano laisvalaikis.
Roberta
“Kleenex Mama“ 4-oji užduotis
Parašyk pasakojimą (blogą) "Namų šeimininkės laisvalaikis" - papasakok, ką veiki, kai nemaitini vaiko, negamini valgyt ir nelygini drabužių...Koks tavo laisvalaikis?
PRIZINIS FONDAS:
Ketvirtąją savaitę padovanosime vienai mamytei Kleenex® virtuvinius rankšluosčius ir Kleenex® Balsam servetėles – šiuos prizus įvertins net pati reikliausia šeimininkė.
Kleenex® Balsam – dermatologiškai patikrintos servetėlės su medetkų balzamu. Naudojant jas nosis pasidengia apsauginiu ir mikroskopiniu balzamo sluoksniu. Medetkų balzamas padeda apsaugoti nosies odą nuo paraudimų slogos atveju.
Virtuviniai rankšluosčiai Kleenex®
Nuotraukos - iliustratyvinio pobūdžio.
Laukiame blogų iki spalio 25 d.
Konkursą remia:
👍
👍tikra rasytoja,atrodo rasytum ir rasytum 😀man kai su rasyba sunkiau,tai skaiciaau jau kaip knyga 😃
👍