VAIKO KRIZĖS: naujagimio ir pirmųjų metų krizė

Mamyčių klubas, o kartu ir kiekvienas norintis turėjo unikalią progą praėjusį savaitgalį sudalyvauti pirmą kartą rengiamoje konferencijoje "Atsakinga tėvystė" Litexpo rūmuose, Vilniuje. Tad norime pasidalinti, ką naudingo ir įdomaus sužinojome.

Šiandien ir rytoj pasidalinsiu vaikų psichologės Mildos Karklytės įžvalgomis ir patarimais tema "Vaiko krizės - kaip jas atpažinti ir įveikti". Kas yra tos krizės, kada jos atsiranda ir kaip su tuo susidoroti tėveliams? 

Kiekvienas vaikas patiria savo gyvenime vienokių ar kitokių krizių. Tai tam tikri raidos etapai, kurie lydi kiekvieną vaiką. Tačiau, anot psichologės, krizių nereikėtų išsigąsti, nes tai visiškai natūralus dalykas.

Kokia vaiko amžiaus krizių prasmė mūsų gyvenime?

Krizė - tai atspirties taškas, kai vaikas įgyja vieną ar kitą savybę. Todėl labai svarbus mūsų, tėvų, elgesys, kokią savybę vaikas išsineš - ar tai bus savybė, kuri sukels jam sunkumų, ar ji teiks džiaugsmą, pamoką. Ką mes galime padaryti, kad vaikas išsineštų iš krizės tik teigiamas savybes?

KRIZIŲ etapai:

Naujagimio krizė (pirmieji 3-4 gyvenimo mėnesiai).

Pirmųjų metų krizė (9 mėn. - 1,5 metų)

Trečiųjų metų krizė (2-4 m.). Pats pikas, kai vaikas pasirodo visomis savo galiomis. Šiame etape tėvai dažnai kreipiasi į psichologą, nes galvoja, kad su jų vaiku kažkas negerai.

Mokyklos krizė (vaikui pradėjus eiti į mokyklą).

NAUJAGIMIO KRIZĖ

Šiame etape formuojasi pati svarbiausia žmogaus savybė - saugumas ir pasitikėjimas kitais. Ši savybė nulemia žmogaus laimę ir sėkmingumą.

Kūdikis visus savo poreikius ir pagalbos šauksmą išreiškia verkimu. Viena didžiausių "nepaslaugų" vaikui - jei nereaguojame besąlygiškai į vaiko verkimą. Kartai tėvai būna pavargę ir galvoja - nieko, paverks ir nurims. Reaguokite į kiekvieną vaiko šauksmą, ieškokite priežasties ir ją naikinkite. Kas vyksta su vaiku, jei nereaguojame į jo verksmą? Vaikas, žinoma, nurimsta po kurio laiko, bet viduje jis pamažu nusivilia aplinkiniu pasauliu, galvoja “kai man reikia pagalbos, saugumo nėra”. Tas nesaugumo jausmas integruojasi vaiko viduje.

Todėl svarbu, kad kūdikis nuo pat mažens jaustų ne tik kontaktą, kad mes esame šalia, bet tas kontaktas turi dar ir teikti malonius įspūdžius, kad "aš esu svarbus, mylimas ir pasaulis yra saugus."

Pirmieji trys mėnesiai yra tas kritinis etapas, kai formuojasi visas vidinis vaiko jausmas, kuris gali lydėti visą gyvenimą. Nerodykite vaikui neigiamų jausmų, kai vaikas verkia. Tai prisideda prie jo saugumo jausmo formavimo.

Svarbu, kad vaiko aplinka būtų kiek įmanoma pastovesnė. Jei keliatės į naują būstą, tai padarykite prieš jam gimstant. Nekeliaukite, pabūkite namuose, nes kūdikiui svarbu šiuo metu, kad jaustų tą pačią aplinką - tas pats kvapas, ta pati lovytė ir pan. Aplinkos pastovumas prisideda prie vaiko saugumo formavimo. 

PIRMŲJŲ METŲ KRIZĖ

Šiuo metu sprendžiasi, kokią savybę vaikas įgyja - ar vaikas bus savarankiškas, ar jis bus pernelyg priklausomas nuo kitų? 

Kada krizę pastebėti? Vaikas, kuris ramiai sėdėjo lovytėje, staiga pasidaro akyvus, pradeda eiti, lipti, nešti, dėlioti, prašyti. Tai normalu, nes vaikas nori pats tyrinėti pasaulį, išmokti ką nors naujo.

Vaikas nori pats valgyti, pradeda naudotis puoduku, atsiranda noras daryti viską savarankiškai. Intensyviai tyrinėja pasaulį. Vaikas pasidaro smalsesnis.

Kaip reikėtų tėvams elgtis? 

Mes neturėtume vaikui užkirsti galimybės savarankiškai veikti ir mokytis. Pats vaikas valgo, bando dėti šaukštą į burną, visas išsiterlioja, leiskime vaikui tai daryti, nesvarbu, kad po to viską reiks išvalyti. Suteikime pirmenybę vaiko savarankiškumui. Jei neleisime daryti savarankiškai, vėliau jis nebenoės nieko daryti pats.

Šiuo metu ugdosi vaiko pasitikėjimas savimi. Kaip vaikas jaučiasi, kai jam neleidžiame apsimauti batukų ar pačiam apsirengti? Jis jaučiasi niekam tikęs, kad neleidžiame jam pačiam daryti. Užuomazga į nepasitikėjimo jausmą. Leiskite vaikui tyrinėti pasaulį. Jei vaikas krausto spintas, stalčius, leiskime vaikui tai daryti. Tik paslėpkime pavojingus daiktus.

Svarbu pradėti brėžti pirmąsias ribas. Turi būti balansas. Būna, arba leidžiame per daug daryti, arba brėžiame per stipriai ribas ir nieko neleidžiame. Svarbu atrasti tą auksinį vidurį, kas vaikui galima ir nepamiršti parodyti pirmąsias ribas, taisykles. 

Jei vaikas numetė šaukštelį kartą, jis pažiūrėjo, kaip tai vyksta, bet jei jis mėto šaukštelį daug kattų ir žiūri, kad mama juokiasi, jis tai darys be galo. Tai signalas, kda reikia pradėti brėžti aiškias ribas. Geriausia veikia, parodant jų elgesio ir pasekmės sąryšį, o ne moralizuojant.

Pvz. jei vaikas mėto košę ar šaukštelį, geriausiai paimti ir patraukti valgį, pasakyti, kad elgiesi negražiai ir košės negausi. Tuomet po minutės grąžinkite vaikui košę, jei jis vėl valgo negražiai, mėto ją ant žemės - vėl patraukiame košę. Vaikas suptanta - jei elgsis taip ir toliau, bus pasekmių. Jis mokosi, kas yra smagu, kas yra nesmagu. Nes jis supranta, jei elgsis netinkamai, gaus dėmesio. 

Svarbu, kad “negaudytumėme” neigiamo vaiko elgesio. To negalima, to neimk, čia nelipk, o kai elgiasi gražiai, nereguojame. Tad kai vaikas elgiasi gerai - “gaudykime” tokį vaiko elgesį. Neakcentuokime neigiamo vaiko elgesio. Raimiomis emocijomis parodykime, kad taip elgtis negalima - jei daužo veidrodį, patraukiame vaiką, tačiau nemoralizuojame.

Kitas svarbus dalykas - mes esame ne mažiau atkaklūs nei vaikai. Jei vaikas kažko nori, ilgai gali to prašyti. Turime parodyti vaikui, kad aš esu atkaklesnis. "Mama, aš noriu saldainio!" - Ne, negalima. "Maaama, noooriu". Ir neretai po kelių kartų mamai kantrybė trūksta ir ji duoda saldainį. Tokiu būdu vaiką paskatiname ilgiau prašyti. Tad mokykite vaiką - jei sakote, kad to nedarysite, laikykimės savo pozicijos.

Kitą kartą vaikas jau žinos, kad geriau sutikti su mamos žodžiais. Jei būsime atkaklūs, žymiau mažiau bus "ožiukų" ateityje. Jei mes to mokysime bausmėmis, tai neveiks, tik žalosime vaiką emocionaliai, todėl svarbu apsišarvuoti didesne kantrybe ir eiti pozityvia linkme.

RYTOJ LAUKITE STRAIPSNIO APIE BENE SVARBIAUSIĄ - TREČIŲJŲ METŲ KRIZĘ!