Vaikų iki trejų metų raida – į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?

Vaikų iki trejų metų raida – į ką svarbiausia atkreipti dėmesį?

02. Aug 2019, 11:19 Egle_Mamyciuklubas.lt Egle_Mamyciuklubas.lt

Vaiko raida iki trejų metų yra labai greit besikeičianti, tad svarbu su kiekviena savaite, mėnesiu padėti mažyliui pažinti ir panaudoti savo galimybes. Auginantiems mažylį tėvams svarbu patenkinti ne tik kasdienius jo poreikius, užtikrinant saugumo jausmą, tačiau būtinas įvairus bendravimas, žaidimas su jo amžiui tinkamomis priemonėmis.

Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį bei kaip padėti mažiesiems ugdytis, jums pataria psichologė, knygų tėvams apie vaikų auklėjimą ir ugdymą bendraautorė, mokymų tėvams lektorė Asta Blandė ir visuminio šeimos ugdymosi studijos “Family Lab Academy” Kaune įkūrėja Jovita Starkutė.

Kas keičiasi per pirmuosius tris metus

“Vaiko raida pirmaisiais gyvenimo metais yra itin sparti, todėl žinoti, kas vyksta kiekvienam amžiaus tarpsnyje ne tik naudinga, bet ir rekomenduotina. Naudinga tėveliams žinoti, kad būtų galima patenkinti visus vaiko poreikius ir norus, nes skirtingais vaiko amžiaus tarpsniais formuojasi vis kitos savybės, atsiranda naujų poreikių, daugėja norų.” – pastebi J. Starkutė.

Apie kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingus pokyčius, tuo metu besiskleidžiančius ir stiprėjančius gebėjimus, bei kokius džiaugsmus atneša ar iššūkius tėvams tai kelia, pasakoja psichologė Asta Blandė:

Pirmi 6 mėnesiai. Įsivaizduokite, kūdikis jau per pirmąjį pusmetį geba stebėti žmonių veidus, klausytis, bendrauti garsais, jis siekia šalia esančių žmonių artumo, mokosi išgyventi nemalonius jausmus. Tad auginantiems mažylį svarbu patenkinti ne tik kasdienius jo poreikius, užtikrinant saugumo jausmą, tačiau būtinas įvairus bendravimas (kūno kalba, įvairiomis balso intonacijomis, panaudojant ir papildomas raiškos priemones), žaidimas su jo amžiui tinkamomis priemonėmis.

6-12 mėnesių. Šis laikas yra apie tikrą fizinių kūno galimybių panaudojimo šuolį (išmoksta atsisėsti, šliaužioti, ropoti, atsistoti ir nueiti), kuris atveria naują etapą ir psichologinei raidai. Ji paženklinta poreikiu būti kuo savarankiškesniu. Norisi tiesiog pasiimti visą pasaulį į savo nedidelius delniukus. Tad suaugusiems šis etapas kelia tiek džiaugsmo, tiek nemažai susirūpinimo, kad pasaulio pažinimas nesibaigtų traumomis. Nepaisant to, tėvams ypač svarbu kurti tyrinėjimui, pažinimui palankią aplinką, patiems joje dalyvauti ir leisti kaupti kuo daugiau įdomios patirties.

1-2 metai. Vaikai tampa „išmaniais“ pasaulio tyrinėtojais, nes jie vis geriau valdo savo kūną, kalbą, dalinasi savo mintimis, sprendžia tam tikras problemas, ima suprasti tikrąsias įvairių daiktų funkcijas, tad pradeda naudoti jas pagal paskirtį. Visgi, tuo pat metu pažįsta ir kitą to tyrinėjamo pasaulio pusę - tenka užsigauti, nugriūti, vėl keltis pasiguodus mamai ar tėčiui ir imtis veiklos. Šiame etape svarbu nesugriauti vaiko iniciatyvumo, motyvacijos veikti, nes pasekmės po veiklos būna įvairios ir ne visiems tėveliams paprastai išgyvenamos ar išsprendžiamos.

2-3 metai. Vaiko savarankiškumo pojūtis tampa toks stiprus, kad daugeliui prašymų, vaikas sako “NE”. Ir ne tam, kad jus erzintų, o tam, kad parodytų, jog jis jaučiasi daug daugiau galintis, norintis ir sprendžiantis. Tai laikas, kai svarbu kartu ieškoti tiek įdomių veiklos formų, priemonių, tiek kalbėti apie susitarimus ir brėžti ribas. Šis laikas – tai ir bendraamžių atradimo laikas, kai dažniau norisi veiklos su panašiais į save.

Tėvų įsitraukimo svarba 

Nuo gimimo ir trejų metų vyksta ypač sparti vaiko fizinė, emocinė ir socialinė raida, ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau tampa sunku koreguoti. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Kūdikis, vystydamasis geba lanksčiai prisitaikyti ir lengvai tą prisitaikymą keisti, tad kuo anksčiau tėvai ar kiti vaiką prižiūrintys asmenys atras vaikui tinkamą, pavyzdį rodantį elgesį, tuo sėkmingesnių rezultatų galima tikėtis.

“Žinant, koks elgesys yra dažniausiai būdingas tam tikro amžiaus vaikams, jūsų neištiks kaltės ar bejėgiškumo jausmas, jog nežinote kaip auklėti vaiką ar kaip reaguoti į jo emocinius pokyčius. Supratus kodėl vaikas elgiasi vienaip ar kitaip, kitas etapas - vaiką mokyti, nukreipti, padėti įveikti neigiamas emocijas ir parodyti teigiamus elgesio raiškos būdus.” – pataria J. Starkutė. Pavyzdžiui, vaikas iki 1,5 metų reikalauja labai daug dėmesio, sunkiai atsiskiria ir palieka mamą, zyzia ir nuolatos prašo mamos dėmesio. Tačiau svarbu suvokti, jog šiuo laikotarpiu besivystantis vaiko saugumo jausmas lemia vaiko ateities galimybes pasitikėti artimiausiais žmonėmis ir jis formuojasi priklausomai nuo to, kaip tėvai reaguoja į vaiko poreikius.

"Svarbiausia neignoruoti vaiko verkimo, svarbiausia stengtis suprasti, kalbėtis, nuraminti vaiką ir skirti jam taip norimo dėmesio, nes toku būdu vaikas ne lepinamas, o kuriamas saugus jo pasaulis".

“1,5–3 metų amžiaus vaikas palengva pradeda atsiskirti nuo mamos ar tėčio ir pradeda suvokti save kaip kitą asmenį, mokosi savarankiškai patenkinti kai kuriuos savo poreikius, todėl aktyviai tyrinėja pasaulį viską apžiūrinėdamas, imdamas, lipdamas ir lįsdamas, šiame etape labai svarbu pačiam vaikui rasti, atrasti, pasiekti ir paimti. Čia padeda tėvų įsitraukimas,  paskatinimas bei kantrybė, palaikymas domėti bei pagalba tyrinėti saugiai, nes tai formuoja vaiko savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais.

Šiame gyvenimo etape vaikas gali būti aikštingas ir nedraugiškas. Tačiau žinant, jog tuo laikotarpiu vaikui yra ypatingai sunku, nes jis dar ne viską supranta, nemoka aiškiai pasakyti, ko nori, o dažnai susiduria ir su įvairiais draudimais. Jei tėvai nuolat kartos, kad negalima, tikėtina vaikai atsakys tuo pačiu: pradės šaukti, griūti ant žemės ir kitokiais būdais reikalauti. Vaiko pyktis gali būti intensyvus ir gali būti išreikštas mušimusi ar kandžiojimusi, todėl svarbu identifikuoti jo emocijas, apie tai mėginti kalbėtis, kartu nusiraminti ir nukreipti dėmesį į kitas veiklas, o tuo pačiu mokytis tinkamai reikšti savo emocijas, nebijoti apie jas kalbėtis” – pastebi “Family Lab Academy” įkūrėja. 

Pozityvios aplinkos užtikrinimas

“Kalbant apie vaikus, jų ugdymą - pirmiausia žvilgsnį kreipiame į šeimą. Nuo to, kaip jaučiasi tėvai, ar savo vaikams skiria pakankamai laiko, dėmesio, kur gali kreiptis ir sulaukti pagalbos, jei to reikia -priklauso ir vaikų emocinė būsena. Šiuo metu daug rašoma vaikų ugdymo, auklėjimo klausimais, tėvai gali ateiti į paskaitas, kartu su specialistais ieškoti taip reikalingų atsakymų, gauti individualias konsultacijas. Tai rodo, kad tėvystė visuomenėje pripažįstama kaip nemažai iššūkių turinti erdvė, kurioje pagalba žiniomis, nauju požiūriu, konkrečiomis įžvalgomis būtina. Tad visad sakau: Jei nerimaujate ir turit klausimų – drąsiai kreipkitės, nelikite vieni.” – pataria psichologė Asta Blandė.

Siekiant sukurti pozityvią aplinką namuose, svarbu atkreipti dėmesį ir į savo rolę:

  • Džiaugtis vaiko pasiekimais ir konkrečiai juos įvardinti – kad vaikas fiksuotų savo stiprybes;
  • Eksperimentuoti naujose aplinkose ir naudojant kuo įvairesnes priemones;
  • Padėti išgyventi nesėkmes, tinkamai reaguojant į vaiko nemalonias emocijas – nesėkmės yra jūsų vertingiausios pamokos;
  • Kartu įsitraukti, ypač į žaidybinę veiklą – taip jūs mokote vaiką gyventi visuomenėje;
  • Sutarkite dėl svarbiausių taisyklių imantis veiklos – tai padeda vaikui pažinti ribas ir tuo pačiu moko tinkamo elgesio žmonių grupėje.

Visuminio šeimos ugdymosi nauda 

“Šiuolaikinės visuminio ugdymosi metodikos leidžia atsižvelgti į skirtingus vaikų amžiaus tarpsnius ir  įdomiai bei kūrybiškai organizuoti užsiėmimus su vaikais, parenkant pagal tai veiklas, turinį, veiklų struktūrą ir priemones. Kūrybinės veiklos organizuojamos per žaidimą, patyrimą, tyrinėjimą ir eksperimentavimą, bandymus, spontanišką kūrybą ir improvizavimą apjungiant muziką, šokį, vaidybą ir vizualinę raišką siekiant sužadinti pojūčius. Pasitelkiant žaidimą, kūrybinius tyrinėjimus ir kitas aktyviąsias ugdymosi formas veiklų metu sukuriamos bendravimo ir bendradarbiavimo situacijos, kurių metu vaikai jau mokosi kantrybės, laukti savo eilės, rūpintis kitais, dalintis ir bendrauti, mokosi sukaupti dėmesį, lavina kūrybiškumą, vaizduotę ir fantaziją, ugdo gebėjimą žaisti, mokosi spręsti problemas, atrasti kompromisus dalindamiesi ir kalbėdamiesi žodžiais bei emocijomis, todėl lygiagrečiai ugdomas ir vaikų socialinis bei emocinis intelektas.” – pasakoja J. Starkutė.

Visuminiam vaiko ugdymuisi itin svarbus praleistas kasdien kokybiškas „ypatingas“ laikas drauge su tėvais, rodomas tėvų dėmesys vaikui, pozityvus palaikymas ir kalbėjimasis. Tai tikriausiai efektyviausias ingredientas įveikti visus sunkumus ir pagrindinis įrankis tėvų ir vaikų pozityvių santykių kūrime. Tačiau tėvams yra svarbu žinoti, kaip organizuoti tokio amžiaus užsiėmimus vaikams. Pasiūlius veiklą, neatitinkančią vaiko psichologinių ir raidos ypatumų, jis gali nesuprasti ir nesusidoroti, todėl vaikui pasidaro neįdomu. 

“Todėl mūsų akademijose veiklose itin svarbus yra bent vieno iš tėvų dalyvavimas ir kūryba veiklose drauge. Mūsų tikėjimu, tik toks tėvų įsitraukimas, dėmesys vaikui visos veiklos metu gali užtikrinti sklandų ugdymosi procesą. Tokiu būdu, tėvai ne tik įsitraukia į veiklas su vaikais, bet ir turi galimybę pasisemti informacijos bei žinių iš tuo metu dirbančių profesionalių pedagogų, užsiėmimų metu naudojamas metodikas ir veiklas perkelti į namus” – pastebi pašnekovė.

Nors šiais laikais labai daug informacijos yra prieinama vos per kelias sekundes, rasti konkrečią ir koncentruotą informaciją  bei atsirinkti tinkamiausius būdus ir formas tampa vis sudėtingiau. Tėvams norisi bendrauti gyvai, kalbėtis ir gauti praktinius patarimus taikymui namuose. “Todėl tėvams organizuojame modulinius seminarus, kuriuose psichologai ir raidos specialistai dalinasi praktiniais patarimais ir rekomendacijomis apie vaikų auklėjimą ir ugdymą, naujausius ugdymo metodus ir technikas. Savo tėvų akademiją  atidarome tema  apie dažniausiai šeimas pasitinkančius pirmuosius iššūkius, kuriems įveikti reikia tiek žinių, tiek kantrybės bei išmintingos meilės, tiek bendravimo bei bendradarbiavimo įgūdžių.” – pasakoja J.Starkutė.