Kaip ir daugelis, pamačius apie naująjį konkursą leidausi nešama nostalgiškų prisiminimų į vaikystę . . . ech, gera prisiminti (tiek kiek pamenu), dar smagiau išgirsti pasakojimus apie tai, o smagiausia vartyti senąjį albumėlį ir išjausti atgyjančius prisiminimus.
Gaila, tik kad albumas jau išgabentas į naujus namučius (tiesiog maniau neprireiks taip greit). Bet prisimenu savo fotografijas (nes albumas su mano nuotraukytėmis tėra vienas).
Iš močiutės ir mamos pasakojimo supratau, kad žaisliukų man tikrai netrūko, nors ir nebuvo kalnai. Gyvenome viename mieste penkiaaukščiame name, penktame aukšte. Kai būdavo geras oras, kai dar maža buvau, mama ar močiutė išnešdavo žaislus į balkoną, ir ten smagiai žasidavau, kol jos būdavo kartu.
Papasakojo kartą juokingą istoriją. Pačioje apačioje stovėjo būrelis vaikų ir šaukė, kad mesčiau žaisliukus, o aš sau laiminga juos ir svaidžiau, o mano brangiosios skubėjo jų paimti žemyn . . . nieko tokio juk tik PENKTAS aukštas . . .
Labai malonu matyti mažos nuotraukytes. Jose su žaisliukais nuotrauka galbūt viena, tačiau kai paklausiau kodėl nuotraukytėje ne minkštas žaisliukas, o kietas, plastmasinis, atsakė, kad tai buvo mano mylimiausias žaislas nuo mažumės.
Viena smagi nuotraukytė iš darželio laikų. Darželio kalėdinė šventė, per kurią gavau sladainių ir lėlę. Tiesa, senelio apsilankymu vaikučiai neliko nudžiuginti, mat jį pamatę visi išsibėgiojom su ašaromis akyse.
Dar vienas smagus užsiėmimas buvo triratukas (deja, jo nuotraukų taip pat neturiu). Toks dar senensio tipo. Pasakojo, kad mėgdavau kieme su tokio pat amžiaus berniuku važinėtis.
Vėliau, kaip bebūtų keista labiau mėgau mašinėles, nei lėles. Jų taip pat turėjau nemažai. Kai persikraustėme į kaimą, ten smėlyje žaisdavau su kiemo vaikais, statydavom namus, kelius, tvoras ir burgzdavom, burgzdavom, patenkinti.
Smagi istorija kaip išmokau važiuoti dviračiu. Vasara. Paskutiniai metai prieš pirmą klasę. Pirmasis rožinis dviratukas. Ir pirmieji kritimai. Kai jau išmokau važiuoti, išlaikyti lysvarą, myniau taku ir . . . blogybė ta, kad nemokėjau sustoti, taigi posūkyje įvirtau į . . .dilgėles. Gerai, kad tos jau buvo nupjautos, bet vistiek šį važiavimą atsimenu ir dabar pro miglą.
Vėliau augom, ėmėm prie namų krūmuose statytis „namus“, nagingesni vaikai net krosnelę iš plytų lipdė. Tuomet pradėjom ir „maistą“ gaminti įvairiuose žaisliniuose ar šiaip nuo maisto likusiuose induose.
Dar vėliau ūgtelėjus pradėjo daugiau dominti lėlės. Turėjau keletą barbių, lėlyčių. Šioms dideliame stalčiuje buvau pasidariusi „namus“. Kai pradėjau naudotis adata ėmiau ir rūbus siūti. Ko tik neprigalvodavau. Kol dar nemokėjau siųti vis įkyrėdavau vyresnei draugei, kad ši man meistrautų. Na, o vėliau ir su močiutės siuvimo mašiną šį tą sukurpiau. „Ant bangos“ buvo ir popierinės lėlės. Šioms piešdavau suknytes, neva modelius dariau. Keista, bet tas sasvinukas, su piešinėliais yra išlikęs lig šiolei.
Beabejo žasidavome kieme ir su „guma“, ir virvutėm. Bet tuo kiemo veikla neapsiribodavo. Kiemo vaikai buvo įsigudrinę iš tuščių plastmasinių butelių ir plaustą sumeistrauti, teko paplaukioti ir juo, nors mžnamiškiams tai nepatiko . . . Ir savų žaidimų prigalvodavome, slėpukų, gaudynių žaisdavome. Tikrai smagu prisiminti, visus nusileidimus rogutėmis žiemą, statomą tikrą iglu, kaip eskimų.
Dar vėliau „susidraugavau“ su krepšinio kamuoliu, karts nuo karto ir dabar mėgstu pamėtyti.
Na, o vyro fotografijų neturim (pas uošvę). Bet kiek pasakojo jo artimieji, turėjo jis traukiamą virvute sunkvežimiuką, į kurį vis sodindavo savo mylimą šuniuką. Na ir buvo padykęs, mat pakeitė ne vieną dviratuką. Pas tėvukus būdamas važinėdavo, tada niekam nematant ištempdavo dviratį ant kelio, kai tuom metu turėjo pravažiuoti kažkokia didelė mašina (ar tai pienvežis, ar kas) ir kaip „tyčia“ pervažiuodavo. Bet ši, jo klasta buvo atskleista.
Smagu prisiminti.
Roberta.
👍